Naujienos

Šiaurės ir Baltijos valstybių aštuntukas nėra G8 - forumas, vienijantis didžiausias pramonines demokratines pasaulio valstybes. Penkios Šiaurės šalys (Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija) kartu su trimis Baltijos kaimynėmis (Estija, Latvija ir Lietuva) pagal JTO apibrėžimą yra mažosios valstybės (mažiau nei 10 mln. gyventojų). Vis dėlto kai kurios šių valstybių yra aktyvios JTO veikėjos ir pagalbininkės. Jų įnašai JTO programoms apskritai ir pagal dalį, tenkančią vienam gyventojui, yra nemaži. Jau daug metų šios šalys siunčia tūkstančius vyrų ir moterų į JTO taikos palaikymo misijas. Jos taip pat buvo ir ankstesnių JTO reformų varomoji jėga.

Nereikėtų užmiršti, jog būtent mažosios valstybės turės lemiamą vaidmenį formuojant Jungtines Tautas ateinančiais metais, ypač Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kur kiekviena narė turi po vieną balsą.

2005 metais mes turėsime galimybę nukreipti Jungtinių Tautų veiklą reikiama linkme. Tai padidins ir visų mūsų saugumą. JTO Viršūnių susitikimas 2005 m., praėjus penkeriems metams po JTO Tūkstantmečio Deklaracijos priėmimo, turėtų pradėti permainas, kurios būtinos, kad kolektyviniais veiksmais veiksmingai susidorotume su naujomis ir senomis grėsmėmis. Alternatyva – silpnesnė pasaulinė organizacija ir labiau nenuspėjamas, ir nesaugesnis pasaulis mums visiems.

JTO generalinio sekretoriaus Kofi Annano suburta Aukšto lygio ekspertų darbo grupė grėsmėms, iššūkiams ir pokyčiams neseniai pateikė savo pasiūlymus. Tai puikus pagrindas valstybėms narėms svarstyti sprendimus dėl JTO reformos. Mes suprantame, kad reikšmingiems pokyčiams įgyvendinti prireiks nemažai laiko. Tačiau norint pradėti šį procesą, galima ir būtina kuo greičiau padaryti esminius sprendimus.

Mes susiduriame su daugybe grėsmių: tarpvalstybiniais konfliktais bei valstybių priešiškumu; pilietiniais karais, valstybių žlugimu ir genocidu; skurdu, blogėjančia aplinkos būkle; masinio naikinimo ginklų platinimu; terorizmu; tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Grėsmės aiškios ir egzistuojančios, jos auga ir yra pernelyg rimtos ir sudėtingos, kad tautos jas galėtų spręsti atskirai.

Mes privalome susitelkti. Jeigu norime pasiekti tikslą, turime bendrai priimti sprendimus šešiose svarbiausiose srityse:

1. Saugumo Taryba turėtų tapti labiau reprezentatyvi ir labiau legitimi, neprarasdama veiksmingumo. Tačiau mes negalime leisti, jog Saugumo Tarybos išplėtimo klausimas nustelbtų ar net įstumtų į aklavietę labai reikalingą viską apimančią reformą. Saugumo Taryba netaps legitimiu organu, jei ir mažosios valstybės neturės tinkamos atstovavimo galimybės.

2. Plėtra ir pagalba turėtų tapti pirmąja veiklos kryptimi. Mes turime rasti išteklių, kurių reikia padėti tautoms ir žmonėms išbristi iš skurdo. Bado ir skurdo, blogėjančios aplinkos būklės, nepakankamo švietimo ir menkų galimybių pasinaudoti sveikatos apsaugos paslaugomis grėsmės yra realios. Štai kodėl mums būtina dalyvauti 2005 m. Viršūnių susitikime ir padvigubinti ryžtą bei pastangas siekti Tūkstantmečio plėtros tikslų.

3. Itin svarbu padidinti mūsų paramą šalims, išgyvenančioms pereinamąjį laikotarpį tarp karo ir taikos. Turime sustiprinti mūsų bendras pastangas užkirsti kelią smurtiniams konfliktams, derėtis dėl efektyvių taikos susitarimų ir turime visapusiškai remti tvarios taikos siekį. Tarptautiniam saugumui nėra nieko pavojingesnio už valstybės žlugimą. Tokios valstybės yra ne tik nesaugumo ir skurdo centrai. Jos taip pat gali sukelti konfliktus, pagimdyti nusikalstamumą ir terorizmą kitur. Tarptautinė bendruomenė turi sutarti dėl nuoseklesnio ir labiau metodiško požiūrio į taikos kūrimo procesą, atkreipdama dėmesį į pagrindinių gerai funkcionuojančios valstybės institucijų, funkcijų bei administracinių gebėjimų kūrimą.

4. Jungtinės Tautos nebegali neginti nekaltų civilių gyventojų. Tarptautinė bendruomenė negali likti abejinga, kai valstybė akivaizdžiai ignoruoja savo pareigas žmonėms. Vis dėlto mes turime pasiekti sutarimą dėl to, kokių kolektyvių veiksmų tokiu atveju reikia. Mes turime garantuoti, kad pirmiausia bus panaudotos diplomatinės priemonės ir neprireiks karinio įsikišimo.

5. JTO Chartija suteikia visas galias Saugumo Tarybai sprendžiant daugelį saugumo grėsmių problemų, su kuriomis susiduria valstybės. Tačiau mes turime pasiekti, kad prireikus Saugumo Taryba dirbtų geriau, ryžtingiau ir labiau imtųsi iniciatyvos.

6. Turime sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, pagrįstą griežtu tarptautinių susitarimų laikymusi, o prireikus kurti naujus teisiškai įpareigojančius susitarimus dėl masinio naikinimo ginklų platinimo uždraudimo, kovos su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu.

Jungtinių Tautų Organizacija buvo įkurta 1945 m. ant žlugusios pasaulinės tvarkos griuvėsių. Tada, kaip ir dabar, saugumo klausimas buvo svarbiausias. Tada, kaip ir dabar, bendri veiksmai buvo vienas sprendimo būdų. Jeigu mes norime išspręsti kylančias problemas, nėra kitos alternatyvos nei geriau organizuotos ir sustiprintos Jungtinės Tautos visose minėtose srityse.

Būsimas JTO Viršūnių susitikimas 2005 m. ir išsami ekspertų grupės ataskaita suteikia mums galimybę ir priemones imtis aktyvių veiksmų. Kaip užsienio reikalų ministrai, esame pasiryžę konstruktyviai ir ryžtingai pasinaudoti šios galimybės teikiama nauda. Raginame kolegas iš kitų šalių laikytis tokio požiūrio. Tai - mūsų bendra atsakomybė.

Paskelbdamas apie ekspertų grupės sudarymą praėjusiais metais, Kofis Annanas pasakė gerai žinomą frazę, jog mes priėjome kelio išsišakojimą. Analogija primena garsaus airių dramaturgo Samiuelio Becketto pjesę “Belaukiant Godo”. Pjesėje du vyrai sėdi po medžiu šalia kelio ir nepaliaujamai svarsto, ką jie turėtų daryti. Pjesės pabaigoje abu drąsiai pareiškia “Eime!”. Tačiau jie nepajuda. Dėkime visas pastangas, kad Generalinė Asamblėja kitais metais neatkartotų panašios tragikomedijos savo neveiklumu dėl JTO reformos.

Kristiina Ojuland,
Estijos užsienio reikalų ministrė

Per Stigas Mølleris,
Danijos užsienio reikalų ministras

Erkki Toumioja,
Suomijos užsienio reikalų ministras

Davið Oddssonas,
Islandijos užsienio reikalų ministras

Artis Pabrikas,
Latvijos užsienio reikalų ministras

Antanas Valionis,
Lietuvos užsienio reikalų ministras

Janas Petersenas,
Norvegijos užsienio reikalų ministras

Laila Freivalds,
Švedijos užsienio reikalų ministrė


NB8 (angl. Nordic Baltic Eight) yra aštuonios Šiaurės ir Baltijos valstybės - Suomija, Švedija, Danija, Norvegija, Islandija, Lietuva, Latvija, Estija, kurios nuo 1993 metų reguliariai bendradarbiauja įvairiuose lygmenyse. Po ES ir NATO plėtros šių šalių bendradarbiavimas intensyvėja įgaudamas naujas glaudaus bendradarbiavimo formas ir didina Baltijos jūros regiono, o kartu ir visos Šiaurės Europos saugumą bei konkurencingumą. Nuolat vykstančiuose Šiaurės ir Baltijos valstybių atstovų susitikimuose aptariami įvairūs praktiniai bendradarbiavimo Baltijos jūros regione klausimai, kartu pasikeičiant nuomonėmis dėl tarptautinės politikos aktualijų, tarp jų ir dėl Jungtinių Tautų (JT) reformos.

Aukšto lygio ekspertų darbo grupę grėsmėms, iššūkiams ir pokyčiams JT generalinis sekretorius Kofi Annanas subūrė 2003 m. pabaigoje, sukviesdamas į ją įvairių valstybių įžymias asmenybes, ir kuriai vadovauti paskyrė buvusį Tailando Ministrą pirmininką A.Panyarachun. Aukšto lygio darbo grupė buvo įpareigota pateikti pasiūlymus, kaip tarptautinė bendruomenė galėtų reaguoti į naujus ir besikeičiančius saugumo iššūkius, taip pat pasiūlyti JT reformavimo planą. 2004 m. gruodžio 2 d. grupė pateikė savo ataskaitą. Jos pagrindu 2005 m. kovo mėn. generalinis sekretorius pateiks savo, kaip aukščiausio JT pareigūno, pasiūlymus dėl JT reformos. 2005 m. rudenį JT būstinėje Niujorke vyks Viršūnių susitikimas, kuriame aukščiausiu lygiu bus svarstomi pasiūlymai dėl JT, be to, bus peržiūrima kaip įgyvendinami Tūkstantmečio Deklaracijoje (kurios tikslas - iki 2015 m.perpus sumažinti skurdą pasaulyje) prisiimti įsipareigojimai.