Naujienos

 Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno naujametinis interviu „Lietuvos žinių“ skaitytojams

– Lietuva – nedidelė valstybė. Ar gali maža valstybė turėti stiprią užsienio politiką?   

– Lietuvos diplomatija stipri tada, kai apgina svarbiausius tautos, mūsų valstybės ir jos  piliečių interesus.  Tą liudija trumpa, bet įspūdinga mūsų šešiolikos nepriklausomybės metų  istorija.

 Prisiminkime:  1991 metų vasario 9 dieną daugiau kaip 90 procentų Lietuvos žmonių, – per 76 proc. visų aktyvią rinkimų teisę turinčių piliečių –  balsavo už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.Turėdama šį nepaneigiamą  Lietuvos žmonių valios įrodymą,  jau  po  dviejų dienų Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba  kreipėsi į visas valstybes, jų parlamentus ir vyriausybes, prašydama paramos laisvės ir demokratijos siekiančiai Lietuvai.

Šioje mūsų parlamento deklaracijoje „Dėl Lietuvos Respublikos lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje“ buvo skelbiama, jog reikia atkurti diplomatinius ir konsulinius santykius, jungtis į Europos taikaus bendradarbiavimo procesą, atstatyti Lietuvos  tarptautines teises ir siekti jos narystės Jungtinėse Tautose.

Tik prieš penkiolika metų sugrįžę į pasaulio bendrijos pripažintų valstybių šeimą, šiandien jau užauginome jaunimą,  kuriam gyvenimas  laisvėje,    Europos Sąjungos ir NATO bendrijoje, atrodo savaime suprantamas dalykas.  

Esu tikras:  mums pavyko todėl, kad to reikėjo Lietuvos žmonėms. Mes buvom stiprūs ir daug pasiekėm, nes mūsų valstybės vadovai,  Tautos rinkti atstovai parlamente, mūsų pirmoji  ir visos  kitos   Vyriausybės, politinės   jėgos, diplomatai atidžiai įsiklausė į  žmonių balsą  ir atkakliai siekė bendrų tikslų.     

– Lietuvos užsienio politikos tikslas, manau, yra ir bus visada tas pats: diplomatija turi kuo geriau atstovauti Lietuvos nacionaliniams interesams.  Užsienio politika yra mūsų valstybės politikos tąsa, o pagrindinės užduotys išdėstytos Seimo patvirtintoje Vyriausybės programoje.   

Ir jei šiandien Lietuvos valstybei aktualu išlaikyti konsoliduotą Lietuvos Tautą, užsitikrinti energetinį saugumą, pritraukti kuo daugiau investicijų į pramonę, žemės ūkį, švietimą ir mokslą,  išlaikyti spartų ekonominio augimo tempą,  sudaryti sąlygas žmonėms susikurti pasiturimą gyvenimą  ir   kuo plačiau  atverti vartus į pasaulį mūsų verslui, kultūrai, mokslui,  –  tai aktualu ir Lietuvos diplomatijai.

Galime džiaugtis, kad gyvename po NATO  ir  Europos Sąjungos „skėčiu“. Dabar laikas išmokti kuo geriau naudotis narystės privalumais.

Tačiau  šiuo metu, manau, svarbiausia  –  suburti po Lietuvos valstybės skėčiu tuos šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, pasklidusių po pasaulį. Tai naujas išbandymas ne tik Lietuvos diplomatinei tarnybai, tai – mūsų valstybės stiprybės išbandymas.

– Visos šios tautos priklauso Europai, remiasi  Europos civilizacijos vertybėmis. Tai mus ir jungia, kaip ir bendra praeities  patirtis, daugybė istorinių, kultūros ryšių.

Beje, gal ne visi  jau prisimena,  kad  Moldova buvo  pirmoji šalis,  dar 1990 metų gegužės 31 dieną paskelbusi, kad pripažįsta   atkurtą  Lietuvos valstybę.  Žinoma, tai buvo   ne tiek realią juridinę prasmę turintis aktas, kiek kilni moralinė parama, nes pati  Moldova dar buvo SSRS sudėtyje. Tačiau Lietuvai tokios paramos tuomet labai reikėjo.   

O kas yra lyderystė? Tai naujų idėjų paieška,  gebėjimas veikti aktyviai,  suburti kuo daugiau draugų, bendraminčių bendriems tikslams, drąsiai spręsti kritines situacijas.

Tik patys drąsiai veikdami tarptautinėje bendruomenėje galime tikėtis, kad netapsime svetimų interesų ir manipuliavimo zona. Ar ne taip  elgėmės atkurdami savo valstybę,  atkakliai siekdami,  kad mus priimtų į  NATO ir Europos Sąjungą, nors  tai atrodė tik idealistų svajonės?

Ir  jei šiandien galime padėti kitiems, taip  padedame  ir sau.  Nemanau, kad ištiesdami ranką  tiems, kuriems reikia  mūsų paramos, kuriems įdomi mūsų patirtis,   galima kam nors pakenkti.     

–  Tikiuosi, kad   Lietuvos diplomatija ne tik skraidys padebesiais, bet ir nusileis ant žemės... Tikiuosi, kad mūsų diplomatinė tarnyba taps  ne tik  prieinama kiekvienam  Lietuvos ar užsienio  piliečiui, bet ir  pati  „prieis“  prie žmogaus. Norėčiau dažniau girdėti sakant: „Esu Lietuvos diplomatas,  ar galiu  kuo nors Jums padėti?“

Manau, turime negailėdami savęs  padėti   spręsti žmonėms  daugybę kasdieniškų rūpesčių  kiekviename pasaulio taške,  kur tik yra ar bus  Lietuvos diplomatinė atstovybė.  

O labiausiai laukiu, kad kitais metais Kalėdų eglė, įžiebta Vilniuje ir kitose pasaulio sostinėse, sujungtų plačiai svetur pasklidusių lietuvių širdis.