Naujienos

Per trisdešimt aštuonias dienas devyni raiteliai iš Lietuvos įrodė, jog 600 metų gyvavęs ir legenda tapęs posakis, kad Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje, yra tiesa.

Vis dėlto Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje”, – vakar po pietų džiaugsmu tryško žygio sumanytojas Giedrius Klimkevičius, ką tik pats pagirdęs kumelę Bombą Juodojoje jūroje. Įkandin jo raiti į vandenį įbrido dar aštuoni raiteliai.

Septyni vyrai ir dvi moterys sėkmingai pasiekė Juodąją jūrą, pagirdė joje žirgus, išmaudė juos ir išsimaudė patys.

Nuoširdžiai lyg vaikai raiteliai šokinėjo bangose iš rankų į rankas perduodami raudoną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą su baltu raiteliu, spaudė glėbyje vienas kitą ir sveikino su sėkminga žygio pabaiga.

Ši komanda pagaliau galėjo su palengvėjimu atsipūsti. Toks tolimas ir, atrodė, tik svajone buvęs tikslas – pasiektas. Raiteliai priminė didingą Lietuvos istoriją ir išgarsino pasaulyje ištverminguosius žemaitukų veislės arklius.

Šie žirgai prieš 600 metų į pergalingus žygius nešė Vytautą Didįjį, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Savo vertę žemaitukai – vienos seniausių žirgų veislių Europoje palikuonys – dar kartą įrodė žygyje „2000 kilometrų istorijos”. Šie žirgai nunešė lietuvius raitelius beveik du tūkstančius kilometrų nuo Senųjų Trakų iki Juodosios jūros ties Očakivo miestu, pakeliui vis užsukdami į istorines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietas.

„Aš gerbiu tave, Česlovai!” – bendražygį Česlovą Marcinauską stipriai apkabino Antanas Narmontas.

Šie vyrai visą žygį jojo nekeisdami žirgų. Česlovo kumelė Žyga ir Antano eržilas Kaktusas nepailso bėgti kiekvieną dieną. Kiek bijodamas Juodojoje jūroje išsimaudė ir žygeivių bendražygis šuo Alšis.

„Ačiū, ačiū, ačiū”, – į krantą išbridę tris kartus sutartinai šūktelėjo raiteliai. Jie dėkojo vienas kitam, žirgams, lydėjusiai komandai ir visiems Lietuvoje, kurie juos palaikė trisdešimt aštuonias dar neregėto žygio dienas.

G.Klimkevičius: legendą pavertėme tikrove

– Kelionė baigėsi – ką tik pagirdėte žirgus Juodojoje jūroje. Ką tai reiškia jums, žygio sumanytojui? – pasiteiravau G.Klimkevičiaus.

– Trisdešimt aštuonios dienos, keturi milijonai nusileidimų ir pakilimų balne, beveik du tūkstančiai kilometrų nuo Senųjų Trakų iki Očakivo.

Šiandien nebeprisimename nei nutrintų kojų, nei nugaros skausmų, nei alinamo nuovargio. Visa tai lydėjo mus žygyje, bet raiteliai nedejavo. Komanda iki galo buvo vieninga.

Raiteliai ir palaikymo komanda atliko tai, apie ką mūsų protėviai pasakojo mūsų seneliams, seneliai – tėvams, tėvai – mums.Jie pasakojo, kaip Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje ir kokia didelė bei galinga tuomet buvo Lietuva.

Mes patvirtinome legendą. Viena vertus – džiugu, kita vertus, liks mažiau ginčų, ar tai tiesa, leidžiant laiką geroje kompanijoje.

– Očakivą pasiekėte per trisdešimt aštuonias dienas – dviem dienomis anksčiau nei planavote išvykdami. Kodėl paspartinote žingsnį?

– Žygio maršrutą ir trukmę nustatėme po daugybės pokalbių su žemaitukų augintojais, raiteliais, istorikais. Neturėjome tikslo pasiekti Juodąją jūrą trumpiausiu keliu.

Maršrutas vingiavo per istorinius kultūros objektus, kurie turėjo didelę reikšmę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Vytauto Didžiojo laikais.

Penkiasdešimties kilometrų atstumas per dieną buvo pasirinktas kaip optimalus, kad žirgai nenuvargtų.

Bet jie pasirodė dar ištvermingesni, nei manėme.

Sudėtingiausia buvo pradžia. Reikėjo priprasti prie tempo, vietos voroje. Ne visi žirgai buvo tinkamai paruošti kelionei.

Tokio žygio patirties ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje nebuvo, todėl teko mokytisiš savų klaidų.

Įpusėję žygį jie pasiekė puikią fizinę formą, galėjo bėgti dar sparčiau, bet neskubėjome.

Jau buvo numatytas mūsų sutikimas Očakive.

– Ne viskas ėjosi sklandžiai – nugaišo raitelio Vaidoto Digaičio kumelė, du žirgus palikote ilsėtis pas ukrainietį ūkininką. Kodėl taip nutiko?

– Šiandien prie Juodosios jūros mūsų atėję pasveikinti žmonės stebėjosi ant jų kūnų neišvydę nei žaizdų, nei nutrynimų.

Tai pamatys ir lietuviai, kai sugrįšime į Vilnių.

Nelaimė, kuri nutiko V.Digaičio kumelei, nebuvo nuovargio pasekmė, o rimtą traumą turėjo tik vienintelis Kokonas. Jam trūko sausgyslė, bet taip galėjo nutikti bet kuriam žirgui ir bet kur.

Vytautas Didysis į Žalgirio mūšį Griunvaldo lauke (Lenkija. – Red.) jojo keturiais žirgais. O mes, dešimt raitelių, išjojome į žygį tik su penkiais pakaitiniais.

Šiame žygyje žemaitukai atskleidė visus savo veislės privalumus.

Ekspedicija „2000 kilometrų istorijos” – tik pirmasis žingsnis garsinant žemaitukus Lietuvoje ir pasaulyje.

Reikėtų intensyviau juos ruošti ištvermės jojimo varžyboms, treniruoti, kad garsintų savo veislę ir kartu Lietuvą.

Milda ZAVARSKYTĖ