Naujienos

Ecole des Sciences Politique de Paris, 2005 m. spalio 7 d.

Gerbiamasis Direktoriau,

Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,

Gerbiamieji dėstytojai ir studentai,

Ponios ir ponai,

Džiaugiuosi šiandien galėdamas pasisakyti ir diskutuoti jaunatviškoje ir veržlioje Prancūzijos studentų ir akademikų draugijoje. Esu dėkingas gerbiamajam Direktoriui Laurent Bigorn už galimybę pasidalyti savo pamąstymais Europos ateities klausimais Science Po Universitete, garsėjančiame kaip žymių Prancūzijos ir pasaulio intelektualų, politikų ir lyderių „kalvė“. Be to, man malonu pristatyti Lietuvos - naujos Europos šeimos narės europietišką viziją Paryžiuje -- mieste, kuris visada buvo ir yra Europos idėjų ir intrigų (gerąja prasme) centras.

Ponios ir ponai,

Savo kalbą norėčiau pradėti nuo svarbiausio. Po daugiau nei penkių dešimtmečių taikos, gerovės ir žmogaus teisių triumfo, Europos Sąjunga vėl stovi prie strateginių pasirinkimų slenksčio.

Įstojus Rumunijai ir Bulgarijai, svarbiausia žemyno politinė, ekonominė ir prekybinė galia jungs pusę milijardo žmonių, sukuriančių daugiau nei penktadalį pasaulinės prekybos ir beveik 30% pasaulio bendrojo vidaus produkto. Tai bus unikalus pasaulyje klubas, vienijantis valstybes, esančias skirtinguose ekonominės ir politinės raidos etapuose.

Bet ar jis bus stiprus, vieningas ir konkurencingas? Ar Europos Sąjunga savo ekonominę galią parems atitinkamu politiniu svoriu pasaulyje? Ar ir toliau sugebėsime plėsti demokratijos ir saugumo erdvę Europos kaimynystėje, kaip tai vyko paskutinės ES plėtros atveju?

Mano atsakymas – TAIP. Bet tik tuomet, jeigu rasime išmintingą, Europos piliečiams ir valstybėms narėms priimtinos Europos ateities viziją. Viziją, kuri suvienytų Europos Pietus ir Šiaurę, naująsias ir senąsias nares, pasisakančius už liberalų rinkos modelį ir saugančius savo socialinių modelių laimėjimus. Tai, kad tokia vizija nėra utopija, įrodo ligšiolinė Europos projekto sėkmė, nuosekliai įtvirtinta visų valstybių narių sunkiu darbu ir Bendrijos metodu.

Gerbiamieji,

Nuo ko reikėtų pradėti projektuojant Europos ateitį? Kokių veiksmų turėtume imtis ilgėjant Europos sienoms ir didėjant nuomonių įvairovei dėl Europos projekto gilinimo krypčių? Kaip, sustojus Konstitucijos ratifikavimui, ir nerandant sutarimo dėl ES biudžeto bei ginčijantis dėl socialinių ir ekonominių modelių privalumų galėtume išvengti politinės krizės ir grąžinti žmonių pasitikėjimą Europos ateitimi?

Pirma, ieškodami atsakymų, neturime teisės izoliuoti savęs nuo pasaulinių iššūkių. Nacionalinių interesų negalime iškelti aukščiau visos Europos interesų ir identiteto, kuriuos kuriant Prancūzijos politinė kultūra ir socialinis modelis atliko vieną pagrindinių vaidmenų. 

Antra, turime jausti atsakomybę ne tik sau ir savo šalių piliečiams. Mūsų kuriama vizija palies visas Europos Sąjungos kaimynes – Turkiją, Balkanų ir Pietų Kaukazo valstybes, reformų keliu žengiančią Ukrainą ir savo kelio ieškančią Rusiją, kuriai linkime, kad šis kelias būtų vakarietiškas ir demokratiškas.

Naujas Europos vaidmens suvokimas, tvirtėjanti ES užsienio politika pasaulyje darys įtaką ir strateginei ES bei JAV partnerystei, kuri visada buvo Vakarų modernizacijos ir demokratizacijos šerdis.

Gerbiamieji,

Kuriant ateities Europą, brėžiant jos ribas siūlau atsižvelgti į keturis atraminius principus: Bendrijos atvirumą, lankstumą, dinamiškumą ir vieningumą. Leiskite man kiekvieną iš jų trumpai pakomentuoti.

Atvirumas pasauliui, naujoms idėjoms ir vizijoms visada buvo kertinis Europos identiteto bruožas. Europos kūrėjai ir laisvos vidaus rinkos architektai – Žanas Monė ir Žakas Deloras – suprato, kad atvirumas ugdo atsparumą, skatina geriau pažinti vienam kitą ir ne tik konkuruoti, bet ir sugyventi bei įsiklausyti į vienas kito interesus.

Vertinant Europos filosofinę ir kultūrinę tradiciją, jos svarbiausi bruožai yra tolerancija ir pagalba individui. Žvelgiant į tai ES plėtros kontekste, man asmeniškai tai reiškia tolesnę ES atvirumo politiką narystės kriterijus atitinkančioms šalims. Nesvarbu, ar tai būtų Kroatija, ar Ukraina.

Argi demokratija ir laisva rinka turi ribas? Argi Europos idėja gali būti įkalinta Vakarų ar Vidurio Europos geografinėse ribose?  Jeigu esame nuoširdūs kalbėdami apie atvirumą – tai turi atsispindėti mūsų darbuose, požiūryje į ES kaimynus, pasaulio prekybą.  Manau, kad tik atvira Europos Sąjunga bus pajėgi tapti gerovės ir saugumo šaltiniu.

Tik priėmę globalios konkurencijos iššūkius, o ne atsiskyrę barjerais ir griežtomis taisyklėmis, galėsime sukurti pagrindus ilgalaikiam visos Europos augimui. O auganti prekyba su išorės pasauliu mums turi tapti stimulu tobulėti, pasinaudoti tuo, ką kiti pagamina pigiau ar geriau.

Antrasis principas - lankstumas.

Lietuviai nuo seno sako: „Būk lankstus kaip nendrė, kurios nenulaužia net stipriausia vėtra“.

Dvidešimt septynių ir daugiau narių Europa vienys skirtingos politinės ir ekonominės brandos valstybes. Turime atsižvelgti į tai, planuodami ES biudžetą, modeliuodami ES reguliacinę aplinką, siekdami Lisabonos strategijos tikslų ne vien žodžiais, bet ir darbais. Lanksčiai turime žvelgti ir į skirtumus tarp valstybių narių socialinių bei ekonominių (fiskalinių) modelių. Kiekvienas iš jų atspindi nacionalinius savitumus, kartu sveikai konkuruodamas su kaimyniniais.

Esu tikras, kad lankstumas Europai atveria milžiniškų galimybių. Politikams - mokytis vieniems iš kitų ryžto priimti reformatoriškus sprendimus, verslui – konkuruoti ir kurti sienas peržengiančias partnerystes, piliečiams – dirbti ir gyventi nesibaiminant muitų, vizų ar valiutų rizikos.

Ponios ir ponai,

Trečiasis elementas kuriant Europos gerovę – dinamiškumas.

Dešimties naujų narių įstojimas daugelį „pažadino“ iš ilgo letargo miego, o ES senbuves privertė rimčiau pažvelgti į struktūrines problemas, išryškino poreikį modernizuoti ES biudžetą.

Šiandien akivaizdu, kad ES plėtros skeptikai buvo neteisūs sakydami, jog plėtra per ankstyva ir kad jai nebuvo tinkamai pasiruošta. Turime puikių pavyzdžių, kaip ši Rytų ir Vakarų sintezė duoda puikių rezultatų. Jungtinė Karalystė ir Airija teisę laisvai dirbti įvertino kaip privalumą, o ne grėsmę savo ekonomikoms. Dabar šios šalys džiaugiasi ekonominiu augimu, kurį sukuria pigi darbo jėga iš Rytų Europos.

Manau, kad Paslaugų direktyva būtų dar vienas žingsnis, suteiksiantis papildomą pagreitį svarbioms Europos reformoms ir sumažinsiantis atotrūkį tarp turtingų ir neturtingų ES narių.

Gerbiamieji,

Visi žino, kad Europos Sąjunga turi ambicingų planų tarptautinėje politikoje. Jų sėkmė yra neatskirtina nuo ketvirtojo – Europos vieningumo - principo.

Europa dar tik mokosi bendrauti kaip vieningas darinys su savo strateginiais Rytų kaimynais - Rusija ir Ukraina. Tačiau jeigu ateityje mes norime turėti, kaip išsireiškė buvęs Europos Komisijos Prezidentas Prodis – „draugų žiedą Europos kaimynystėje“ - turime rimčiau žvelgti ir daugiau investuoti į Europos kaimynystės politiką.  

Už Europos rytinių sienų glūdi ateities energetiniai ištekliai ir eksporto rinkos. Todėl Europos interesas -- kurti vientisą, vertybėmis pagrįstą partnerystę, o ne šaltu išskaičiavimu ir interesais paremtus santykius. Europos lyderiai su Vladimiru Putinu privalo kalbėti vienu balsu, o ne pavieniui, šitaip silpnindami pačius Europos ir Rusijos kuriamos strateginės partnerystės pagrindus.

Supraskime ir kitką – Europos Sąjungos ir NATO plėtra neužtikrina demokratijos Europos kaimynystėje ir už jos ribų. Priešingai – plėtros procesai reiškia papildomą atsakomybę ir pareigas, gulančias ant mūsų pečių, kad galėtume padėti trapioms Juodosios jūros regiono valstybių vyriausybėms vykdyti reformas ir kurti demokratiją.

Mūsų laukia sunkus darbas. Šiandien privalome padėti Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai pasiekti vidinį politinį sutarimą dėl strateginės ekonominės ir užsienio politikos; turime padėti susigrąžinti pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis ir tobulinti viešosios politikos formavimą. Galiausiai turime padėti atitirpdyti „įšaldytus“ konfliktus, kurie stabdo minėtų valstybių ekonominę plėtrą ir skaldo visuomenę.   

Kad laisvo ir demokratiško regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros vizija taptų tikrove, reikia, kad prie to prisidėtų visos ES valstybės narės ir Europos Komisija. Lygiai taip pat ES kaimynystės politika ir Ukrainos ar Pietų Kaukazo šalių bendradarbiavimas negali tapti priklausomu nuo Europos ir Rusijos santykių perspektyvų.

Manau, kad naujosios ES valstybės narės turėtų imtis iniciatyvos ir suformuoti visa apimančią Juodosios jūros regiono poreikius atitinkančią demokratizacijos politiką. Mes pažįstame šį regioną ir jo žmonių mąstyseną, nes patys nuėjome panašų reformų kelią.

Ponios ir ponai,

Kiekvieną dieną šnekame apie Europos madą, europietišką gyvenimo būdą, europietišką futbolą ir virtuvę. Tai darydami, retai abejojame savo žodžių prasme ir lengvai suprantame vieni kitus. Šiandien atėjo metas kalbėti ir susikalbėti dėl bendros Europos politinės ir ekonominės raidos vizijos.

Žiūrėdami į ateitį, Europos Sąjungos projekto kūrėjai išmintingai paliko mums plačias idėjines ir fizines ribas sparčiai evoliucionuojančiam Europos ekonominiam ir politiniam modeliui. Manau, mums neverta išradinėti dviračio. Daugeliu aspektų mums tenkanti užduotis yra paprastesnė – konsoliduoti laimėjimus ir išmintingai tęsti pradėtus darbus.

Niekada Europa dar nebuvo tokia stipri savo įvairove. Niekada anksčiau neturėjome tokių galimybių bendriems veiksmams, reformoms ir demokratijos plėtrai kaimynystėje.

Kviečiu jomis pasinaudoti ir nepraleisti istorinės galimybės jau šiandien išspręsti rytdienos Europos iššūkius.

Ačiū už dėmesį.