Naujienos

Čikagos užsienio reikalų taryba, Čikaga, 2005 m. rugsėjo 19 d.

Gerbiamasis Pirmininke,

Gerbiamieji Tarybos nariai,

Ponios ir ponai,

Džiaugiuosi būdamas vėl čia, tarp draugų, buvusių kolegų ir kitų senų pažįstamų. Leiskite išreikšti nuoširdžią padėką už kvietimą ir malonų priėmimą.

Kaip žinote, Čikaga yra  mano gyvenimo dalis, lygiai kaip Jungtinės Valstijos – mano tėvynainių, kurių daugelis Čikagoje rado prieglobstį ir namus, dalis gyvenimo. Esu dėkingas Čikagos užsienio reikalų tarybai už galimybę po paskutinio apsilankymo prieš trejus metus sugrįžti čia dar kartą.

Daug permainų įvyko po mūsų susitikimo Čikagoje 2002 m. rugsėjį, kai kartu minėjome pirmąsias Rugsėjo 11-osios tragedijos metines. Drįsčiau teigti, kad nuo to laiko pasikeitė mūsų pasaulėžiūra, pasikeitė mūsų požiūris į nacionalinio saugumo klausimus, į globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės keliamus iššūkius. 

Kita vertus, kai kas išliko nepakitę. Visų pirma–Lietuvai ir Jungtinėms Valstijoms brangių bendrų vertybių puoselėjimas, bendro saugumo stiprinimas, siekis išsaugoti ir stiprinti transatlantinius ryšius ir siekti demokratijos, politinio stabilumo ir gerovės ne tik Rytų Europoje, bet ir už jos ribų.

Ponios ir ponai,

Būdamas čia, Čikagoje, prieš trejus metus Taryboje išsakiau labai paprastą mintį: nedidelės demokratinės valstybės, tokios kaip Lietuva, gali įnešti svarų indėlį užtikrinant saugumą pasaulyje, ypač jei tos mažos valstybės veiks išvien su kitomis demokratinėmisšalimis. Mintį, kad kokybiškai naujiems Europos ir Jungtinių Valstijų ryšiams stiprinti svarbiausia ne valstybės dydis , o tarpusavio pagalba, kūrybiškumas ir pasirengimas įsilieti į euroatlantinę valstybių šeimą.

Žvelgdamas į praeitį matau, kad tada mano išsakyta mintis buvo suprasta. Jai buvo pritarta ir Amerikoje, ir Europoje. Permainos Rytų Europoje ir vėlesnė Šiaurės Atlanto aljanso bei Europos Sąjungos plėtra buvo naudingi visiems; dėl jų šiandien Lietuva turi ne tik politinės valios, bet ir finansinį bei praktinį pagrindą būti euroatlantinio aljanso sąjungininke.

Šiandien norėčiau pasidalyti mintimis apie tai, kaip toliau siekti laisvės ir demokratijos kitose Rytų Europos šalyse, kaip sėkmingų pertvarkymų praktiką Rytų Europoje pritaikyti toms šalims ir regionams, kurie yra toli nuo aksominių ar dainuojančių revoliucijų.

Pradėsiu nuo trumpo žvilgsnio į neseną praeitį, į paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, kai Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungos gniaužtuose, o aš, vietinis čikagietis, naudojęsis bet kokia proga padėti savo tėvynei. Tais laikais nuo Berlyno sienos dvelkiantis permainų vėjas pažadino tautas pradėti kovą dėl savo nepriklausomybės ir demokratijos. Nors Vakaruose buvo nemažai skeptikų, o Maskvoje –dar daugiau nedraugiškai nusiteikusių „oponentų“, neturėjom nė menkiausios abejonės pasirinkimo teisingumu.

Kas iš čia susirinkusiųjų tuomet tikėjo, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės ištrūks iš Sovietų Sąjungos ir taps rinkos ekonomikos šalimis? Kas iš Jūsų tikėjo, kad nepraėjus nė penkiolikai metų pokomunistinės Europos valstybės, tapusios Vakarų institucijų narėmis, grįš į transatlantinę šalių bendruomenę ir Europos šalių šeimą?

Spėju, kad šiandien paklausus, kiek iš Jūsų tikisi per ateinantį dešimtmetį pamatyti demokratišką Afganistaną, klestinčią, federalinę ir konstitucinę Irako valstybę ir taikius Artimuosius Rytus, tai optimistiškai nusiteikusių būtų daugiau, nei tikėjusių Lietuvos pergale dešimtąjį dešimtmetį visame Valstybės departamente!

Manau, kad toks optimizmas ir gebėjimas matyti viziją bei siekti ją įgyvendinti yra tvirtas argumentas, kad mestume sau iššūkį ir skleistume demokratiją visame pasaulyje.  

Gerbiamieji, 

Europos tautos aiškiai parodė drąsą ir ryžtą sugriauti geležinę uždangą, suvienyti Europą ir savo gyvenime įtvirtinti demokratijos, laisvos rinkos ir teisinės valstybės vertybes. Dabar nuo mūsų priklauso, ar ši vizija taps realybe Juodosios jūros ir Pietų Kaukazo regione, Artimuosiuose Rytuose ir Irake. 

Pasakysiu tiesiai, jog mes, -- lietuviai, lenkai ar latviai, neturime stebuklingo recepto, kaip pradėti ir įgyvendinti demokratinius pertvarkymus. Kita vertus, turime unikalios sėkmingo demokratinių institucijų kūrimo proceso įgyvendinimo ir laisvos rinkos reformų patirties.

Žvelgdamas į tą kelią, kurį nuėjome nuo okupuotos valstybės iki stiprios rinkos ekonomikos ir demokratinės Europos valstybės, galiu pasakyti, kad mūsų sėkmę lėmė trys dalykai.

Pirma, dėl siaurų pragmatinių interesų mes neatsisakėme savo principų ir vertybių. Mes nepardavėme savo nepriklausomybės už pigesnę naftą, neiškeitėme savo siekio tapti NATO nare į jokias vienašališkas garantijas. Antra, mūsų politinės ir akademinės institucijos sugebėjo susitarti dėl šaliai svarbiausių klausimų, t. y. dėl rinkos reformų ir užsienio politikos tikslų. Trečia, vykdomų reformų sėkmei didelės reikšmės turėjo iš užsienio ištiesta draugiška pagalbos ranka. Sakau tai šiandien ir čia, nes Jungtinės Valstijos visuomet entuziastingai rėmė demokratijos kūrimo procesus Lietuvoje ir investavo ne tik politinį, bet ir realų kapitalą – Lietuvos įmonės gavo apie 400 mln. dolerių siekiančias investicijas.

Šiandien šie dalykai yra labai svarbūs visoms valstybėms, kuriose tarsi ugnikalnių prasiveržimus stebime demokratijos užuomazgas, pavyzdžiui, Ukrainoje, Gruzijoje ar Moldovoje. Tikriausiai visa tai dar svarbiau toms valstybėms, kurios kenčia nuo autokratiško ir izoliuoto režimo, pavyzdžiui, Baltarusijai.

Ponios ir ponai,

Supraskime viena – NATO ir Europos Sąjungos plėtra neužtikrina demokratijos Europos kaimynystėje ir už jos ribų. Priešingai – plėtros procesai reiškia papildomą atsakomybę ir pareigas, gulančias ant mūsų pečių, kad galėtume padėti trapioms Juodosios jūros regiono valstybių vyriausybėms vykdyti reformas ir kurti demokratiją.

Mūsų laukia sunkus darbas. Šiandien privalome padėti Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai pasiekti vidinį politinį sutarimą dėl strateginės ekonominės ir užsienio politikos, kuria šalys vadovausis; turime padėti joms sugrąžinti pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis ir tobulinti viešosios politikos formavimą. Galiausiai turime padėti atitirpinti „įšaldytus“ konfliktus, kurie stabdo minėtų valstybių ekonominę plėtrą ir skaldo visuomenę.   

Šiandien šios šalys į mus žvelgia taip, kaip prieš gerą dešimtmetį mes žiūrėjome į Vakarus – jos tikisi padrąsinimo, nukreipimo teisinga linkme ir, žinoma, aiškios eurointegracijos ir transatlantinės perspektyvos, kurioje jos gyvuos kaip visateisės demokratinės bendruomenės narės.

Mes negalime jų ignoruoti, kaip negalime pro pirštus žiūrėti į strateginį Juodosios jūros regioną, esantį tarp Rusijos, šiandien ieškančios savojo, tikėsimės, demokratinio kelio, ir sparčiai kintančios Turkijos bei Vidurinės Azijos.

Iš savo patirties puikiai žinome, kad politinio sutarimo ir gero valdymo stoka visiškai gali sugriauti pasitikėjimą demokratija. Šiandien ryškus nepasitenkinimas korupcija ir vidinėmis politinėmis kovomis, nes tai diskredituoja laisvės ir demokratijos idealus nuo Artimųjų Rytų iki Rusijos ir Pietų Kaukazo.

Todėl mūsų pilietinė pareiga – padėti kurti atviras ir demokratines visuomenes nuo Ukrainos iki Gruzijos.  Ir kadangi ES kaimynystės demokratizacija yra vienas svarbiausių JAV ir Lietuvos užsienio politikos prioritetų, atėjo laikas nuo žodžių pereiti prie darbų.

Gerbiamieji,

Dabar norėčiau pereiti prie pagrindinės savo kalbos minties. Ar turime pakankamai politinės valios įsitraukti į brangų demokratijos kūrimo ir laisvės siekimo projektą, nesvarbu, kur jis vykdomas – Artimuosiuose Rytuose, Pietų Kaukaze ar Rytų Europoje? Jeigu taip, tai kas demokratizacijos procese turėtų imtis lyderio vaidmens? Kokios priemonės ir idėjos galėtų padėti lengviau artėti prie demokratijos? Kuo Europa ir mažesnės jos valstybės narės kaip, pavyzdžiui, Lietuva galėtų prisidėti prie klestinčių demokratiškų valstybių supamos stiprios Europos kūrimo? Ką tai duos Europos Sąjungai, JAV vyriausybei, nevyriausybinėms organizacijoms ar Čikagos bendruomenei?

Politinė valia ir lyderystė – esminiai mūsų diskusijos apie demokratizaciją klausimai, todėl pirmiausia aptarkime juos, o vėliau –praktinius mūsų žingsnius.

Pradėsiu nuo to, kad Rytų Europa dar nėra „baigtas reikalas“ – bent jau pasak tų, kurie pritaria Vinstonui Čerčiliui, jog demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas jau anksčiau išbandytas. O terra democratica paieškos Juodosios jūros regione – ne vienadienė iškyla ar lengvas pasivaikščiojimas. 

2003 m. lapkritį Gruzijoje įvykusi Rožinė revoliucija buvo pirmasis ženklas, kad ore, lyg ilgai laukta žinia, sklando laisvės ir demokratijos idėjos. Nepraėjo nė metai, ir panašų demokratinį lūžį matėme Ukrainoje, kur aš kartu su Prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu ir Javieru Solana buvau tarpininkas ilgose derybose, po kurių paskelbtas antras rinkimų turas atnešė pergalę dabartinio Prezidento Viktoro Juščenkos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms. 

Visos – Oranžinė revoliucija, Rožinė ir net Tulpių revoliucija Kirgizijoje  rodo, kad laisvės, gerovės ir teisinės valstybės idėjos yra patrauklios visiems. Tai ypač pasakytina apie studentus, jaunus verslininkus ir jaunimą apskritai, t.y. tuos, kurie yra aktyviausia kiekvienos visuomenės dalis.

Atsižvelgiant į visa tai, būtent naujosios ES valstybės narės turėtų imtis iniciatyvos ir suformuoti visa apimančią Juodosios jūros regiono poreikius atitinkančią demokratizacijos politiką. Mes pažįstame šį regioną ir jo žmonių mąstyseną , nes patys nuėjome panašų reformų kelią, todėl žinome, kur gali būti kliūtys ir skausmingos problemos.

Malonu, kad šiandien visų Baltijos valstybių vadovai supranta, jog dar per anksti atsipūsti ir džiaugtis savo laimėjimais gurkšnojant arbatą su sekmadieniniu Chicago Tribune numeriu rankose, kai mūsų demokratijos kūrimo pažangioji patirtis reikalinga Juodosios jūros regiono valstybėms.

Tačiau būkime realistai – vieni to nepasieksim. Kad laisvo ir demokratiško regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros vizija taptų tikrove, reikia, kad prie to prisidėtų JAV administracija, ES valstybės narės ir Europos Komisija. Tai nėra antraeilės svarbos projektas Artimuosiuose Rytuose ar Afganistane vykstantiems procesams.

Ponios ir ponai,

Esu optimistas ir tikiu, kad tik mūsų atkaklus darbas lems, kada sujungsime Rytų ir Vakarų Europą, kad tai tik laiko klausimas, kada ES kaimyninės valstybės įsilies į NATO ir Europos Sąjungą.

Tad ką turėtume daryti toliau? Šiandien norėčiau pasiūlyti keletą idėjų, kaip pasiruošti, prisidėti ir kaip padėti atlikti savo namų darbus toms šalims, kurios pasirinko demokratijos ir transatlantinės integracijos kelią.

Pirma, turime pradėti nuo nedidelio, bet svarbaus ir akivaizdaus dalyko – nuo dalijimosi regionine patirtimi ir nuo regiono tapatybės stiprinimo Juodosios jūros ir Pietų Kaukazo regionuose.

Visiems yra žinoma, kad regioninė partnerystė sukuria sinergijos efektą, peržengiantį įprastų galimybių ribas ir atveriantį naujus bendradarbiavimo bei modernizavimo kelius. Drauge šios šalys gali veiksmingiau ginti savo bendrus regioninius interesus, ypač ekonominės ir socialinės plėtros srityse.

Baltijos valstybės daug ko pasiekė sukūrusios platų, įvairialypį partnerystės tinklą, jungiantį regionines valdžios institucijas, verslą ir nevyriausybines organizacijas.To reikėjo, kad žinotume vieni kitų interesus ir sutartume dėl bendros regioninės politinės darbotvarkės. Tikiu, kad toks modelis pasiteisintų ir mūsų kaimynystėje, todėl esame pasirengę remti jo kūrimą.

Kitų metų gegužę Lietuvoje vyks aukšto lygio Naujųjų demokratinių valstybių vadovų susitikimas, kuriame pasidalysime sėkminga Baltijos regioninio bendradarbiavimo patirtimi bei išmoktomis pamokomis ir taip prisidėsime prie pasitikėjimo bei bendradarbiavimo priemonių kūrimo Pietų Kaukaze ir „įšaldytų“ konfliktų Juodosios jūros regione sureguliavimo sprendimų paieškos.

Antra, sutelktomis pastangomis turime prisidėti prie pilietinių visuomenių kūrimo. George’as Sorosas, su kuriuo prieš kelias dienas buvau susitikęs Niujorke, atviros visuomenės kūrimui įvairiose valstybėse – nuo Vengrijos iki Lietuvos – skyrė ne vienerius metus ir nemažai kapitalo. Esame dėkingi jam už toliaregę viziją ir darbą.

Šiandien atėjo mūsų eilė ištiesti pagalbos ranką savo kaimynėms Rytuose, megzti ryšius tarp mūsų gyventojų ir padėti išugdyti naują ekspertų bei lyderių kartą.

Mes jau vykdome kelis daug žadančius projektus. Europos humanitarinių mokslų universitetas – baltarusių universitetas, kurį Lukašenkos režimas ištrėmė iš šalies – tai unikalus transatlantinis projektas, remiantis Baltarusijos laisvės ir demokratijos siekius. Jis – reali alternatyva režimui, kuris iš visų jėgų stengiasi užgniaužti būsimų Baltarusijos gyventojų kartų demokratinių vertybių ir įgūdžių ugdymą.

Universitetas atliks „neideologizuotus“ tyrimus, kurie bus prieinami šimtams baltarusių studentų. Universitetas yra įsikūręs Vilniuje, jį remia Lietuvos Vyriausybė, privatūs fondai, Europos Sąjunga ir Amerikos vyriausybė. Baltarusių Universitetas sieks atgaivinti baltarusių intelektualaus gyvenimo dvasią. Džiaugiuosi galėdamas pabrėžti, kad vienas ištikimiausių šio projekto rėmėjų yra MacArthur fondas iš Čikagos.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, kad turime plėsti bendradarbiavimą ir labiau koordinuoti plačias ES ir JAV „demokratizacijos“ darbotvarkes. Mes – ne konkurentai, mes –partneriai, siekiantys išplėsti stabilumo ir saugumo erdvę. Kuo greičiau sutelksime savo pastangas, tuo geriau Baltarusijai, Juodosios jūros regiono ir Kaukazo valstybėms, tuo geriau tikriems demokratiniams pokyčiams Rusijoje.

Gerbiamieji ,

„Laisvė žengia tvirtai”, kaip rašė JAV Prezidentas George‘as Bushas savo laiške man, kalbėdamas apie mūsų bendras demokratizacijos pastangas regione.

Iš savo, Prezidento, patirties gana gerai žinau, kad kai kurios valstybės ir kai kurie lyderiai įtariai žiūri į JAV ar ES veiksmus Artimuosiuose Rytuose, Irake ir Afganistane. Tačiau demokratijos plėtra neturi nieko bendra su ankstesne teritorine ar ideologine plėtra, kuri mažoms Europos valstybėms kainavo nepriklausomybę ir jos buvo sunaikintos.

Demokratizacijos plėtros kilmė ir logika visai kas  kita. Šios plėtros rezultatas – demokratinių bendruomenių ir ekonomiškai stiprių valstybių, kurias saugo Paxa Americana, yra visiška priešingybė šaltojo karo „skaldyk ir valdyk“ siekiams.

Todėl šiandien neturime kito kelio – šiandien privalome toliau žengti laisvės keliu. Tai – vienintelė galimybė tiems, kurie nori pasinaudoti teise gyventi ir dirbti saugiose ir klestinčiose demokratinėse bendruomenėse.

Linkiu kuo geriausios kloties Jūsų iš tiesų įkvepiančiuose ir iššūkių kupinuose darbuose. Dėkoju už dėmesį.