Naujienos

Gerbiamieji konferencijos rengėjai ir dalyviai, mieli bendražygiai,

Nuoširdžiai sveikinu jus, susirinkusius į šį renginį, kuris man artimas ne tik kaip Ministrui, bet ir kaip buvusiam Sąjūdžio dalyviui. Man didelė garbė būti šio renginio globėju, taip pat noriu padėkoti savo kolegai ministrui Radoslawui, parėmusiam šią gražią iniciatyvą. Dėkoju organizatoriams - Lietuvos ir Lenkijos istorikams, Lietuvos ambasadai Varšuvoje už jų indėlį, taip pat Karalių Rūmų vadovams, kurių dėka konferencija vyksta tokioje išskirtinėje ir simboliškoje vietoje.

Prieš dvidešimt metų gimęs Lietuvos laisvės judėjimas – Sąjūdis - greitai tapo galinga visą tautą vienijančia jėga, įveikusia visas kliūtis į didįjį tikslą - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nepaisant didžiulės tautos paramos, Sąjūdžio veikla buvo neįsivaizduojama be mūsų bendraminčių paramos kaimyninėse šalyse, be ryšių su išoriniu pasauliu, be galimybės skleisti informaciją apie Lietuvos laisvės kovą tarptautiniu lygiu. Natūralu, kad tuomet pirmiausia atsisukome į mums artimiausią laisvėjančią valstybę – kaimyninę Lenkiją ir jos legendinį “Solidarumą”, kurio patirtis tomis dienomis mums buvo neįkainojama. Po kelerių metų, 1991-aisiais, grėsmės jaunai Lietuvos nepriklausomybei akivaizdoje, Lenkija laikinai suteikė prieglobstį pirmajam Lietuvos užsienio reikalų ministrui bei kitiems Lietuvos politikams, ryžtingai paremdama Lietuvos laisvės siekį, o lenkų tauta suteikė mums neįkainojamą moralinę ir materialinę paramą. To niekada neužmiršime.

Sąjūdžio ir Solidarumo lyderiai tada padėjo svarius pamatus Lietuvos ir Lenkijos strateginei partnerystei. Tuo metu dar negalėjome net įsivaizduoti, kad po keliolikos metų Lietuva ir Lenkija bendradarbiaus kaip lygiateisės euroatlantinės bendrijos narės, o jų tarpusavio santykiai taps pavyzdžiu visai Europai. Manau, kad žvelgiant į daugelio šimtmečių mūsų bendrą istoriją kitaip atsitikti ir negalėjo: Lietuva ir Lenkija svarbiausiais momentais visuomet buvo drauge.

Šiandien gyvename pasikeitusiomis tarptautinėmis aplinkybėmis ir drauge sprendžiame naujus uždavinius. Nepaisant to, Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės plėtra išlieka aktualiu ne tik abiejų šalių politikų, bet ir mūsų visuomenės uždaviniu. Lietuva ir Lenkija šiandien gali pasidžiaugti nuėjusios nelengvą, bet sėkmės istorijų kupiną kelią. Sąjūdžio ir Solidarumo bendradarbiavimo dėka atkūrėme tarpusavio pasitikėjimą, išaugusį į strateginę partnerystę daugelyje sričių. Tačiau politikai ir valdžios institucijos turi ne tik kalbėti apie strateginę partnerystę, bet ji turi duoti konkrečios naudos visuomenėms, kad žmonės suprastų, jog Lietuva ir Lenkija ir toliau privalo būti kartu.

Nuo viduramžių Lietuvos ir Lenkijos santykiai įtakojo viso regiono raidą, todėl noriu paklausti, ar šiandien visada sugebame įvertinti nacionalinius interesus platesniame mūsų regiono ir visos Europos kontekste? Ne vieną kartą įsitikinome, koks stiprus yra Lietuvos ir Lenkijos vieningas balsas sprendžiant regiono klausimus, formuojant Europos Sąjungos Kaimynystės politiką, įveikiant sudėtingas situacijas visoje Europoje. Tas bendradarbiavimas, kurį pradėjome prieš dvidešimt metų, yra mūsų sėkmės, mūsų lyderystės daugelyje sričių pagrindas. Sutvirtinti tą pagrindą galime ir turime bendrų pastangų dėka plėtodami strateginę partnerystę ir sugebėdami pademonstruoti platesnį požiūrį.

Jau minėjau, kad politinių pasiekimų fone ypač svarbu stiprinti Lietuvos ir Lenkijos visuomenių pasitikėjimą, savitarpio supratimą, kuo glaudesnius tiesioginius žmonių ryšius. Tenka pripažinti, kad mūsų visuomenėse dar egzistuoja tam tikri stereotipai ir fobijos, kylantys dėl informacijos trūkumo ir dėl tikrų ar tariamų istorinių nuoskaudų. Pateiksiu kelis konkrečius pavyzdžius, susijusius su tautinėmis mažumomis. Lietuvoje kartais bijoma, kad gyvenvietėse, kur kompaktiškai gyvena lenkai, šalia gatvės pavadinimo lietuvių kalba atsiras užrašas ir lenkų kalba. Savo ruožtu, sunku suprasti, kodėl iki šiol Seinuose, kuriuose gyveno ir dirbo vienas žymiausių Lietuvos poetų ir visuomenės veikėjų vyskupas A.Baranauskas, priešinamasi iniciatyvai pavadinti vieną iš miesto gatvių jo vardu.

Svarbu pabrėžti, kad šie neišspręsti klausimai neužtemdo mūsų strateginių tikslų ir gerų santykių atmosferos. Kalbėdami apie panašaus pobūdžio reikalų sprendimą, negalime pamiršti tikrųjų jų priežasčių. Juk būtent komunistiniu laikotarpiu buvo atimta žmonių nuosavybė, kurią dabar grąžiname, iškraipytos žmonių pavardės, komunistinė sistema sustiprino biurokratiją, korupciją ir kitas blogybes. Tačiau didžiausia žala padaryta žmonių sąmonei. Dar ir šiandien, praėjus dvidešimčiai metų nuo mūsų bendrų kovų, matome, kad šią žalą sunkiausia atitaisyti. Tačiau privalome tai padaryti mūsų žmonių labui, nepamiršdami istorijos pamokų, iš kurių žinome, kad Lietuvos ir Lenkijos praeities nesutarimai visuomet buvo naudingi tik mūsų sėkmės priešams.

Spręsdami bet kuriuos mums iškylančius klausimus neturime kito kelio, kaip tik remtis Europos Sąjungos valstybėse galiojančia teise ir praktika. Lietuva ir Lenkija šiuo atžvilgiu nėra unikalios: daugelis Europos valstybių XX a. sprendė sudėtingus santykių su kaimynais ir tautinių mažumų klausimus, tačiau Europos civilizacijoje seniai įsigalėjo supratimas, kad daugiakultūrė visuomenė yra kiekvienos šalies vertybė. Tikiu, kad šiuo principu ir toliau vadovausis ir mūsų politikai, ir piliečiai. Tai - raktas kelyje į darnią europietišką partnerystę, mūsų šalių ir valstybių klestėjimą.

Mieli bičiuliai.

Šiandieniniame pasaulyje Lietuva ir Lenkija neturi kito pasirinkimo, kaip būti drauge, aktyviai dalyvauti kuriant savo šalių, regiono ir visos Europos ateitį. XIX amžiuje Lietuvos ir Lenkijos žemėse gimęs šūkis “Už mūsų ir jūsų laisvę!” šiandieninėje Europoje neprarado savo aktualumo. Konfliktas Gruzijoje parodė, kad Europa turi kalbėti vienu balsu užtikrindama saugumą ir stabilumą Rytų kaimynystėje. Tai galėsime pasiekti tik paspartinę euroatlantinės integracijos procesus Rytų kaimynystėje bei dalindamiesi su jomis mūsų sėkmės patirtimi. Sąjūdžio ir Solidarumo bendradarbiavimo istorija yra ryškus pavyzdys visoms laisvės ir demokratijos siekiančioms tautoms.

Gerbiamieji konferencijos dalyviai,

Neabejoju, kad ši konferencija deramai įprasmins mums visiems nepaprastai svarbų istorijos puslapį. Linkiu jums kuo geriausios sėkmės ir turiningų diskusijų.