Naujienos

Šiandien į Lietuvą amžino atilsio grįžta Lietuvos diplomatinės    tarnybos mohikanas Anicetas Simutis ir jo žmona Janina Simutienė.

  Grįžta į Tėvynę, kuriai ištikimai tarnavo nuo jaunystės iki paskutinio atodūsio. Grįžta, kad  amžiams liktų su mumis, kad jų kilnus  gyvenimas tarsi kelrodė žvaigždė nušviestų kelią žmonėms, pasirinkusiems ištikimos  tarnystės savo valstybei kelią.    

1936 metais jaunas diplomatas Anicetas Simutis pradėjo sekretoriaus darbą Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Pagal tuometinę praktiką diplomato tarnyba užsienyje turėjo trukti apie ketverius metus. O užtruko šešias dešimtis metų! Ko gero, tai yra diplomato darbo vienoje vietoje pasaulio rekordas…

Tačiau A.Simutis  nesiekė jokių rekordų. Tai lėmė mūsų Tėvynės likimas ir, žinoma, legendinės Lietuvos diplomatinės tarnybos  narių valia, jų  sugebėjimas atsilaikyti ir dirbti ypatingai sudėtingomis, galima sakyti,  tremties sąlygomis.

Ištikimybė diplomato  priesaikai,  meilė Tėvynei ir negęstanti viltis matyti ją vėl laisvą ir išdidžią pasaulio valstybę, buvo tas šaltinis, iš kurio Anicetas Simutis  kartu su mūsų diplomatijos, kaip jis sakydavo, „pirmtakūnais“ sėmėsi jėgų atkakliai dirbti savo darbą.  Dirbti gaunant  minimalų atlygį. Dirbti valstybei, kuri egzistavo tik mūsų atminties žemėlapyje, atsisakius bet kurios kitos karjeros, galėjusios sugundyti tuos labai gabius, išsilavinusius  žmones.

1941 metais Anicetas Simutis sėkmingai baigė politinių mokslų magistro studijas garsiajame Kolumbijos universitete. Jo magistro darbas apie Lietuvos ūkio atkūrimą po 1918 metų buvo išleistas atskiru leidiniu. Anicetas Simutis parengė ir išleido ir daugiau  knygų, prieškario metais parašė  daug straipsnių į Lietuvos spaudą. Jis pagarsėjo ir kaip puikus oratorius, sugebantis patraukti   įvairiausias mūsų išeivijos  auditorijas.

Ekstremalios istorinės aplinkybės lėmė, kad Anicetas Simutis pamažu kilo diplomatinės karjeros laiptais. Buvo atašė, vicekonsulas, konsulas ir tik  1967 metais tapo generaliniu konsulu. Tačiau ne formalios pareigos, o giliai suvokta pareiga tarnauti savo šaliai pelnė jam visišką diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio pasitikėjimą, neginčytiną išmintingo diplomato autoritetą  ir jį  pažinojusių žmonių pagarbą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Anicetas Simutis 1991 metų rudenį buvo paskirtas pirmuoju mūsų ambasadoriumi prie Jungtinių Tautų, šias atsakingas pareigas, nepaisant garbingo amžiaus, jis ėjo trejus metus.  Ir išėjęs į pensiją kiek galėdamas talkino mūsų diplomatams. Dabartinė Lietuvos  karta patirties ir išminties galės semtis ir iš rengiamos  knygos apie Aniceto Simučio diplomatinį kelią. 

Lenkiu galvą iškilaus diplomato ir žmogaus, jo ištikimos žmonos atminimui. Tebūnie  jiems lengva  Lietuvos žemelė.