Naujienos

Užsienio politika ir Lietuvos tapatybė

Valstybių tapatybė ir jos pokyčiai lemia šalių interesus, vidaus ir užsienio politiką. Tačiau ir valstybių vykdoma užsienio politika daro įtaką tapatybės formavimuisi ir raidai.

Tarptautinėje arenoje valstybėms tenka tam tikri vaidmenys. Laikui bėgant valstybės atliko „suvereno“, „vasalo“, „dominavimo“, „atgrasos“, „periferijos“, „sąjungininkės“, „partnerės“, „tvirtovės“, „tilto“, „buferio“ ar dar kitokius vaidmenis.

Akivaizdu, kad šalių vaidmenys, o kartu ir jų tapatybė tarptautinėje politikoje keičiasi, kai susikuria naujos sąjungos, kinta jėgų balansas, tarptautinė aplinka, valstybingumo statusas.

Lietuvos valstybingumas nebuvo tolygus. Anot filosofės Nerijos Putinaitės, „Lietuvos istorija paprastai suprantama kaip trūkinėjanti linija, kurioje pertrūkiai didesni nei matomos atkarpos“.

XIV – XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dydžiu prilygo didžiausioms Europos valstybėms, XVI – XVIII a. kartu su Lenkija buvo Abiejų Tautų Respublikos dalis, vėliau tapo carinės Rusijos dalimi.

XX a. pažymėtas net du kartus iškovota nepriklausomybe ir 50 metų Sovietų Sąjungos okupacija. Istorija rodo, kad apie nuoseklią Lietuvos tapatybės raidą kalbėti gana sunku. Apskritai kyla klausimas, kaip kito lietuviškoji tapatybė laikui bėgant, ar ji labiau reiškiasi kaip siekiamybė? Akivaizdu, kad Lietuvos tapatybė nėra duotybė, ją reikia nuolatos kurti ir puoselėti. Lietuviška tapatybė bus gyva, kol priimsime ją kaip iššūkį. Bet pirma, turi būti pasididžiavimo Lietuva jausmas.

Mūsų kartoms - daugiau jums - ir yra skirta kurti ir įtvirtinti modernios Lietuvos tapatybę Europoje ir pasaulyje.

Kad ir kaip būtų, Lietuvos tapatybė neatsiejama nuo priklausymo Europos civilizacijai. Nuo pat XIV a. Lietuva matė save kaip Vidurio Europos valstybę ir šis savęs priskyrimo jausmas išliko iki pat XX a.

XX a. Lietuvos tapatybės formavimuisi esminė tapo „grįžimo į Europą ” metafora.

Lietuvos užsienio politikos ambicijos visada buvo ir yra pagrįstos Lietuvos valstybingumo istorine tradicija.

Palankiai susiklosčius tarptautinėms aplinkybėms, 1918 metais, o vėliau dar kartą 1990 metais atkūrėme valstybingumą ir istorinį teisingumą, pabėgome nuo Rytų totalitarinių civilizacinių eksperimentų, kurie buvo vykdomi didelėje teritorijoje su daugybe žmonių.

XXI a. pradžioje mums pagaliau pavyko įsilieti į Europos ir transatlantines struktūras – pasiekėme narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Dabar turime atsakyti į Lietuvos valstybei svarbius klausimus - kokį vaidmenį atliksime Europoje ir globaliame pasaulyje, ko toliau sieksime, išnaudodami Europos Sąjungos ir NATO instrumentus. Visa tai yra mūsų tapatybės klausimai. Susidūrėme su tam tikru Lietuvos strateginės idėjos vakuumu. 2004 m. vasarą paaiškėjo, kad narystė Europos Sąjungoje ir NATO iš tikslų tapo instrumentais, kuriuos reikia tinkamai išnaudoti siekiant savo tikslų.  

Akivaizdu, kad pasiekus dešimtmetį deklaruotus svarbiausius valstybės užsienio politikos tikslus, prasidėjo kokybiškai naujas Lietuvos valstybės ir jos tapatybės formavimosi etapas.

***

Nustatydami savo vietą Europoje ir pasaulyje ir brėždami užsienio politikos kryptis, turime įvertinti visus galimus pasirinkimus ir atsižvelgti į globalų tarptautinį kontekstą ir jame veikiančius pagrindinius aktorius. Tarptautinėje arenoje besiklostančios aplinkybės neabejotinai darys įtaką mūsų valstybės vaidmens pasirinkimui.

Narystė Europos Sąjungoje suteikia mums unikalių galimybių modernizuoti ir sparčiai plėtoti šalies ekonomiką, vykdyti struktūrines atskirų sričių reformas, siekti Europos Sąjungos valstybėse galiojančių gerovės standartų, tačiau negarantuoja jų automatiškumo.

Išsiplėtusiai Europos Sąjungai kilo dilema, kas gi yra ta „europietiška“ tapatybė, kokia Europos vieta pasaulyje, koks bus politinis Europos apibrėžimas, kokia bus pasirinkta Europos Sąjungos ateities vizija – ar gilinti esamą Europos Sąjungą, ar toliau ją plėsti, o galbūt siekti suderinti gilinimą ir plėtrą.

Pasiūlymų yra daug, atsakymų ieškoma, bet kol kas bendro sutarimo nėra. Lietuvos ateičiai bus svarbu, ar Europos Sąjunga taps vienalyte tarptautinės sistemos dalyve, ar toliau dominuos Europos Sąjungos šalių nacionaliniai interesai.

Kaip pavyzdį noriu pateikti energetinio saugumo klausimą. Iki šiol kiekviena Europos valstybė vykdė savarankišką energetinę politiką, dažnai prieštaraujančią bendriems Europos Sąjungos ir ypač naujųjų Europos Sąjungos šalių interesams. Mums svarbu, kad Europa kalbėtu vienu balsu dėl energetinio saugumo, kuris yra Lietuvos silpnoji vieta. Energetiniu požiūriu Europos Sąjungoje vis dar esame „izoliuota sala“. Sunku būtų kalbėti apie Lietuvos vaidmens stiprinimą Europoje, jei nepavyktų sėkmingai sujungti Lietuvos energetikos sistemų su Europos Sąjungos sistemomis ir toliau išliktume priklausomi tik nuo vienos šalies energetinių išteklių.

Lietuvai svarbu, kad būtų išlaikytas Europos ir Amerikos transatlantinis ryšys, kuris yra Europos ir Lietuvos saugumo garantas. Globaliame šių dienų pasaulyje vadinamoji „Vakarų civilizacija“, kuriai priklauso Europa ir JAV, santykinai mažėja, nes sparčiai stiprėja ir auga Kinijos ir Indijos galia.

 Pastaruoju metu diskusija dėl “daugiapolio pasaulio“ įgauna pagreitį. Mums svarbu, kad “daugiapolio” pasaulio kūrimo pretekstu nebūtų siekiama susilpninti Europos Sąjungos, Šiaurės Atlanto aljanso, pakenkti stabilumui ir demokratinių vertybių sklaidai pasaulyje.

Taip pat turime suvokti, kad NATO, o kartu ir Lietuva tampa globalia pasaulio saugumo aktore. NATO plėtoja partnerystės saitus su tolimomis šalimis – Australija, Japonija, Naująja Zelandija. Tai logiška pastangų atremti naujuosius globalaus saugumo iššūkius išdava. Mes atliekame nelengvą „sąjungininko“ vaidmenį transatlantiniame Aljanse ir jį transformuojame. 

Kas galėjo prieš dešimt metų pagalvoti, kad lietuviai po NATO vėliava vadovaus vienai iš Afganistano provincijos atkūrimo grupių? Ar mūsų buvimas Afganistane neturi įtakos Lietuvos tapatybės, peržengiančios šalies ribas, formavimuisi? Žinoma, kad turi.

Mes remiame globalią Aljanso politikos kryptį, tačiau tuo pat metu mums svarbu, kad NATO išliktų efektyvia kolektyvinės gynybos organizacija. Mūsų dalyvavimas NATO remiasi pamatiniais šalies interesais - užsitikrinti ilgalaikį Lietuvos saugumą ir stabilumą.

Be abejo, mūsų tapatybės formavimuisi ir užsienio politikos raidai turės įtakos politinė padėtis ir santykiai su kaimyninėmis valstybėmis – Latvija, Estija, Lenkija, Baltarusija, Rusija, bei vykstantys procesai Nepriklausomų Valstybių Sandraugos erdvėje.

Matome pastangas kurti savarankišką galios centrą Rytuose. Didėja poliarizacija tarp artimesnį Vakarams raidos kelią pasirinkusių valstybių – Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, ir kitų šalių, kuriose demokratijos ir žmogaus laisvių padėtis, autoritarinės tendencijos kelia nerimą demokratinei pasaulio bendrijai.

Mums svarbu, kad į rytus nuo Lietuvos būtų kuo daugiau demokratijos ir stabilumo, nes tai reiškia mažesnę konflikto tikimybę. Demokratijos plėtra į rytus yra viena iš pagrindinių Lietuvos ilgalaikės raidos sėkmės sąlygų.

Praėjusi sunkų transformacijos kelią, Lietuva pati tampa savotišku „švyturiu“ ar, kitais žodžiais tariant, tarpregioninio bendradarbiavimo traukos centru Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, kurios bando žengti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nueitu keliu Europos link.

Jau dabar galime didžiuotis pripažintu ekspertės vaidmeniu Europos Sąjungoje ir NATO už aktyvų įsitraukimą ir iniciatyvas formuojant Europos Sąjungos ir Aljanso rytų politikos darbotvarkę.

Lietuvos tapatybės formavimąsi neabejotinai lems ir globalizacijos nulemti procesai – globalus darbo pasidalijimas, sparti informacinių ir komunikacinių technologijų pažanga, žinių visuomenės kūrimas, mokslo ir technikos plėtra, naujų technologijų diegimas. Dėl šių procesų ekonominiai, kultūriniai ir politiniai įvairių šalių skirtumai tampa ne tokie ryškūs ar bent jau mažiau pastebimi.

Norėdami, kad Lietuva neatsidurtų dabarties pasaulio procesų „periferijoje“, turime daugiau dėmesio skirti švietimui, mokslui ir moksliniams tyrimams. Nuo investicijų į švietimą Lietuvoje priklausys ir Lietuvos ateities galimybės.

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduriame šiandien – didžiulė tautiečių migracija. Galime daug diskutuoti apie emigracijos pliusus ir minusus, tačiau jei Lietuvoje ir toliau taip sparčiai mažės jaunų žmonių, tai „senstanti“ tauta „neatlaikys“ konkurencijos dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje.

Migracija lemia, kad dalį Lietuvos tapatybės mūsų žmonės nusiveža į Airiją, Angliją, Ispaniją ir ten kuria „Lietuvos salas“.

Kiek ilgai tos „salos“ išliks „lietuviškos“ ir ar bus jos „sujungtos“ su „motina Lietuva“, priklausys ir nuo konkrečių Lietuvos valstybės veiksmų ir paramos mūsų tautiečiams užsienyje, ir nuo jų pačių pastangų saugoti savo kalbą, kultūrą, ryšį su tėvyne.

***

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad tapę Europos Sąjungos ir NATO nariais mes užsibrėžėme vykdyti aiškią ir iniciatyvią užsienio politiką.

Didžiausia mūsų klaida būtų pasyvumas. Tačiau aktyvumas negali būti savitikslis. Mūsų aktyvumas yra pagrįstas Lietuvos ilgalaikio išlikimo, vidaus konsolidacijos ir išorinio saugumo stiprinimo interesais. Šiais interesais grindžiame ir užsienio politikos tikslus.

Todėl drįsčiau teigti, kad žvelgiant iš užsienio politikos varpinės, dabar formuojasi Lietuvos, kaip modernios ir aktyvios regiono valstybės, suvokiančios ir priimančios globalizacijos iššūkius ir atsakomybę sau ir Vakarų tarptautinei bendrijai, tapatybė.

Manau, kad turime būti europietiškos civilizacijos „švyturys“ regione ir kartu su partneriais puoselėti bendras laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir asmeniui vertybes.

Kaip rašė Gintaras Beresnevičiaus „Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsi ir kito amžiaus, jau XXII nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga“.

Ačiū už dėmesį.