Naujienos

Vilnius, 2004 m. birželio 7 d. Lietuva NATO: naujieji iššūkiai Gerbiamieji Seimo nariai, žurnalistai, kolegos diplomatai, konferencijos dalyviai ir svečiai, ponios ir ponai, daugiau nei prieš dešimtmetį – 1993 metų gruodžio 23 dieną, čia, Seime, buvo priimta rezoliucija, raginanti Lietuvos Vyriausybę oficialiai pareikšti norą tapti NATO nare. 1994-ųjų sausio 4-ąją Prezidentas Algirdas Brazauskas šį siekį išdėstė laiške tuometiniam NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui. Nežinia kur, Lietuvoje, Briuselyje ar Aljanso šalių sostinėse - tuo metu buvo daugiau tikinčių, kad po dešimtmečio šis, atrodęs toks tolimas tikslas bus pasiektas. Dešimtmetį Lietuvai – Seimui, vykdomajai valdžiai, piliečių visuomenei – šalies strateginiai tikslai buvo tarsi aiškūs. Narystė NATO, Europos Sąjungoje, gerų santykių su kaimynais palaikymas ir plėtra. Visa tai šiandien jau tapo tikrove. O kas toliau? Ar saugūs ir sotūs neužmigsime ant laurų? Ar, būdami NATO ir ES nariai, išlaikysime tą nepriklausomą mąstymą ir tą turėtą viziją, kuri mus vėl sugrąžino į Vakarų bendriją? Diskusijos labui norėčiau užduoti tokį klausimą – ar tik narystė euroatlantinėse sąjungose nebus mūsų užklupusi netikėtai? Taip, kaip žiemą visada netikėtai užklumpa kelininkus. Taigi ar mes – politikai, diplomatai, akademinė bendruomenė, žurnalistai ir, svarbiausia – pati visuomenė – esame pasirengę kokybiškai Lietuvos narystei Europos Sąjungoje ir NATO? Kitaip tariant – ar esame pasirengę kokybiškai naujam Lietuvos gyvenimui. Manau, jog privalome aktyviau diskutuoti apie išsiplėtusio ir sparčiai besikeičiančio Aljanso vaidmenį pasaulio politikos žemėlapyje, apie Lietuvos vietą bei veiklos prioritetus Aljanse. NATO ir Europos Sąjungos nariais tampame tam tikra prasme palankiu metu - kada transatlantinė saugumo sistema keičiasi iš esmės. Tai – mūsų pranašumas. Esame iš anksto nesaistomi nusistovėjusių ryšių, galime laisviau manevruoti, apibrėždami nacionalinius interesus. Tai leidžia aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos ir NATO veikloje, spręsti ir kurti kartu su kitomis šių struktūrų valstybėmis. Nors tarptautinė aplinka šiandien yra kitokia, nei prieš 50 metų, nemanau, kad NATO savo misiją jau atliko. Įžvelgiamu laikotarpiu transatlantinę partnerystę vargu ar galėtų pakeisti kita Europos saugumo bei stabilumo sistema ar organizacija. Todėl NATO suvokiame ir kaip Lietuvos, ir kaip Europos nacionalinio saugumo pamatą. Jį privalome išlaikyti tvirtą ir nepajudinamą. Stiprus transatlantinis saitas, kaip ir besąlygiškas Penktojo straipsnio nuostatų laikymasis, laiduoja NATO gyvybingumą. Todėl Lietuva suinteresuota aktyviu Jungtinių Valstijų politiniu ir kariniu vaidmeniu Europoje. Remiame tas iniciatyvas, mechanizmus ir instrumentus, kurie skatina ne transatlantinę konkurenciją, o bendradarbiavimą. Mūsų nuomone, vykdydami NATO Viršūnių susitikime Prahoje priimtus įsipareigojimus stiprintume Europos šalių ir JAV bendradarbiavimą, o sukūrę Reagavimo pajėgas suteiktume šiam bendradarbiavimui naują kokybinį impulsą. Narystė Aljanse leidžia nauju žvilgsniu įvertinti Lietuvos ir NATO santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Dabar Lietuvos užsienio politika neatsiejama nuo NATO globalių interesų. Turėdami kad ir nedidelius vidinius resursus, galime šiuos svertus kreipti bei panaudoti taip, kad įtvirtintume savo valstybę kaip lygiavertę partnerę net ir santykiuose su didesniais ir galingesniais kaimynais. Viena iš svarbiausių užduočių, kurią privalome šiandien spręsti – tai energetinė nepriklausomybė bei energetinių srautų diversifikavimas. Lietuva sukaupė unikalios kaimyninio bendradarbiavimo patirties, ir ją turėtume išnaudoti, sujungdami Europos Rytus ir Vakarus, Šiaurę ir Pietus, plėsdami demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvę Europoje. Lietuva gali padėti Vakarams plačiau praverti vartus į Rusiją, Lietuva gali ir turi paremti Ukrainos vakarietišką orientaciją, palengvinti Baltarusijos grįžimą į Europos vieškelį. Manome, kad mūsų patirtis labai praverstų ir Aljanso partneriams Pietų Kaukazo valstybėse, taip pat Vakarų Balkanuose, Vidurio Azijoje. Siekiant šių tikslų, būtinas tinkamas mūsų valstybės resursų planavimas ir panaudojimas. Jau įrodėme, kad politinės partijos ir visuomenė gali susitarti dėl svarbiausių nacionalinio saugumo prioritetų. Kovo 17 dieną pasirašytas politinių partijų susitarimas – dar vienas mūsų brandos ir vienybės įrodymas. Šią sutarimo politiką turėtume tęsti. Manau, kad vienas iš svarbiausių šalies narystės NATO uždavinių – NATO paversti sava ir suprantama mūsų žmonėms, paversti ją mūsų organizacija. Kad Lietuvoje būtų suvokiama: mes – tai NATO šalis, ir tuo verta didžiuotis. Tačiau tai reiškia ir mūsų visų išaugusią atsakomybę. Turime įrodyti, kad mes nesame koks atokus užkampis, o globaliai, jau visame pasaulyje veikiančio Aljanso dalis. Gerbiamieji, Prieš kelias savaites Lietuvoje pradėjome plačią viešą diskusiją apie šalies užsienio politiką naujomis aplinkybėmis bei galimybėmis. Jau pati viešos diskusijos forma išreiškia svarbų akcentą - būtent viešą, visuotiniu sutarimu grįstą užsienio politikos pobūdį. Tai atspindi ir diskusijų turinys. Šiandieninę konferenciją vertinčiau kaip šios prasidėjusios diskusijos tąsą. O iš Jūsų laukiu drąsių minčių ir pasiūlymų. Be jų neįmanoma visavertė diskusija. Tad nebijokime netikėtų minčių, pasidalinkime jomis. To reikia ir Lietuvai, ir Aljansui. Linkiu sėkmingos diskusijos.