Naujienos

Vilnius, 2003 m. lapkričio 13 d.

Ponios ir ponai,

Tai, ką kalbėjo gerbiamieji svečiai, patvirtina akivaizdų dalyką: Lietuvos diplomatijos duona niekada nebuvo lengva. Mūsų valstybė nedidelė, palyginti nedidelė ir jos diplomatinė tarnyba. Tačiau darbai, kuriuos Lietuvos diplomatija nuveikė per pastaruosius 85-erius metus, verti didžiųjų vardo. Lietuva išliko, Lietuva prisikėlė, Lietuva siekia būti svarbi valstybė – tikiu, ji tokia ir bus.

Iš kur tas gyvybingumas, kur slypi Lietuvos diplomatijos užtaisas? Istorinės mūsų diplomatijos šaknys veda į LDK laikus, kai Lietuvos politika turėjo įtakos visos Rytų Europos likimui. Tai įdomus ir, deja, kol kas mažai tyrinėtas Lietuvos diplomatijos puslapis. Tačiau ne vieną jis dar ir šiandien jaudina mintimis apie lietuviškos „imperijos darymą“.

Žinoma, Lietuvos diplomatijos aktyvumą galėjo nulemti istorinės ir geografinės aplinkybės. Jos suformavo mūsų tautos ir mūsų valstybės charakterį. Kad būtų laisva, kad būtų pripažįstama, Lietuva turėjo – ir vis dar turi – surasti nišą „didžiojoje“ Europos ir pasaulio politikoje. Toks, esą, yra Lietuvos geopolitinis kodas ir jos išlikimo garantas.

Tačiau, mano giliu įsitikinimu, Lietuvos diplomatiją kuria ne aplinkybės, o joje dirbantys žmonės. Šiandien mūsų tarnyboje – daugiau kaip 800 darbuotojų: jaunų, gabių, išsilavinusių, energingų. Jie mato Lietuvą visapusiškai, jie mato pažangią, šiuolaikišką ir europietišką Lietuvą. Jie profesionaliai atlieka savo pareigas, stiprindami Lietuvos pripažinimą ir gerovę.

Tiesa, būta ir klaidų, ir paklydimų. Mūsų tarnyba, kaip ir atgimusi valstybė, dar labai jauna. Tačiau svarbu, kad šias klaidas laiku pastebėtume ir ištaisytume. Tik šitaip sukursime skaidrią, veiksmingą ir pagarbos vertą diplomatinę tarnybą.

Ponios ir ponai,

Tokiomis progomis, kaip ši Lietuvos diplomatijos sukaktis, pravartu ne tik apibendrinti istorijos pamokas, bet ir pažvelgti į valstybės ateitį. Į tai Prezidentas (ir kiti kalbėję) jau atkreipė dėmesį. Aptarti valstybės ir Lietuvos diplomatijos ateitį dabar ypač tinkamas metas, nes mūsų svarbiausi tikslai – narystė Europos Sąjungoje ir NATO – jau beveik pasiekti.

Tikiu, kad netrukus mūsų apmąstymai ir brandintos idėjos išsiplėtos į aktyvią ir pakankamai viešą diskusiją, tapsiančią pagrindu Lietuvos ilgalaikei užsienio politikos koncepcijai. Tokia koncepcija turi būti pakankamai subrandinta, jai būtinas visų valdžios šakų ir visų politinių partijų susiklausymas.

Diskusijose, vykstančiose ir mūsų ministerijoje, ir su kitomis valstybės institucijomis, pamažu klostosi sutarimas dėl būsimosios užsienio politikos koncepcijos struktūros. Visą pastarąjį dešimtmetį Lietuvos užsienio politika rėmėsi į tikslus ir uždavinius – gauti tarptautinį pripažinimą, išvesti okupacinę kariuomenę, įstoti į Europos Sąjungą ir NATO.

Šiandien reikėtų įvardyti principus, atskleidžiančius mūsų valstybės savastį ir galimas funkcijas. Į juos atsiremtume spręsdami vieną ar kitą užsienio politikos uždavinį.

Dėl vieno principo – aktyvumo šiandien visi be išlygų sutariame. Norime, kad Lietuva būtų aktyvi ir įtakinga valstybė. Tačiau šis mūsų aktyvumas turi būti pamatuotas, jis turi stiprinti Lietuvą ir remtis realiomis valstybės galimybėmis. Tokią užsienio politiką vykdėme visą pastarąjį dešimtmetį, ir dabar ji duoda apčiuopiamų rezultatų.

Kitą – geros kaimynystės principą deklaravome ir nuosekliai įgyvendinome nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tikiu, kad santykiuose su kitomis valstybėmis Lietuva ir toliau sieks konstruktyvaus, abipusiai naudingo dialogo.

Trečiasis – vertybių principas kol kas dar naujas Lietuvos gyvenime. Jį nelengva įgyvendinti ne tik mūsų užsienio, bet ir vidaus politikoje. Matome, kaip dideli ir maži interesai kartais į antrą planą nustumia visuotinai pripažintas vertybes. O kai vertybių dėmuo iškyla į politikos lygmenį, šen bei ten pasigirsta kalbų, kad valstybei tai per brangiai kainuoja.

Tačiau valstybių santykiuose, kaip ir kasdieniame gyvenime, „kalnus verčia” ne interesų, o vertybių politika. Tai patyrėme patys kovodami dėl laisvės ir nepriklausomybės. O mūsų narystė Europos Sąjungoje ir NATO pirmiausia remiasi visuotinai pripažintomis vertybėmis.

Tikiu, kad šiuo keliu eisime nesustodami. Juk valstybė stipri tada, kai vertybes saugo ir puoselėja stipri visuomenė. Turiu galvoje ne tik Lietuvą. Turime ruoštis padėti tiems, kam reikia mūsų paramos. Turime dalytis tuo, ką patys ir kitų padedami sukūrėme. Tai ne prabangos, o mūsų sąžinės reikalas.

Dar ne iki galo išdiskutuotas ketvirtasis – viešumo užsienio politikoje principas. Pasaulyje rasime įvairių užsienio politikos modelių: vienur valstybės tarptautiniai interesai apibrėžiami politikų sutarimu, kitur – aktyviai tariantis su piliečiais.

Lietuva – nedidelė šalis, tad visuomenės parama mums, diplomatams, suteikia tvirtą užnugarį sprendžiant sudėtingus užsienio politikos klausimus. Tačiau kaip viešumas gali – ir ar visada gali – padėti mums siekti savo tikslų, dalyvaujant „didžiojoje“ politikoje? Tikiu, kad tai aptarsime mūsų vėlesnėse diskusijose.

Vadovaudamiesi šiais keturiais – aktyvumo, geros kaimynystės, vertybių ir viešumo principais galime toliau dėlioti Lietuvos užsienio politikos metmenis. Reikia įvertinti aplinką – ar ji palanki, kad būtų apginti mūsų principai ir vertybės? Šia prasme mūsų regionas yra ypač margas, čia rasime partnerių, interesų ir suvokties įvairovę.

Pagal tai galime formuluoti Lietuvos diplomatijos tikslus ir uždavinius.



Manau, kad stipri Europa – tai mūsų raiškos ir mūsų bendrųjų vertybių sklaidos erdvė, stipri Amerika – šių vertybių garantas, o stiprus regionas nuo Baltijos iki Juodosios jūros – tai mūsų aktyvumo ir ilgalaikės įtakos esminė prielaida. Lietuva gali suvesti šiuos vektorius ir juos nukreipti ten, kur demokratija ir kitos visuotinai pripažintos vertybės dar tik skinasi kelią.

Šis uždavinys mūsų diplomatinei tarnybai yra bene svarbiausias. Tinkamai atsakę į laiko keliamus klausimus, išsprendę Lietuvos geopolitinę lygtį, parodytume savo tarnybos brandą, savo gebėjimą aktyviai formuoti mus supančią aplinką. Taip, kaip Lietuva ne kartą darė per savo gyvavimo šimtmečius.

Ačiū už dėmesį.