Naujienos

Vilnius, LR Seimas, 2003 m. sausio 12 d.

Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente!
Pone Seimo Pirmininke!
Pone Ministre Pirmininke!
Gerbiami Seimo nariai, Konferencijos dalyviai ir svečiai!
Kolegos diplomatai!

Simboliška yra tai, kad konferencija “Baltijos laisvė: Vakarų požiūris”, surengta šiandien Vilniuje, mums visiems dar tebegyvenant praėjusių metų pabaigos įspūdžiais kai Lietuva buvo pakviesta tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Tai svarbaus mūsų valstybės stiprėjimo etapo pabaiga ir naujo etapo pradžia istoriniame mūsų valstybės kelyje. Kelyje, kurio tikslas – galutinai ir negrįžtamai įsitvirtinti vakarietiškąsias demokratijos ir kultūros tradicijas išpažįstančioje ir puoselėjančioje Europos valstybių bendrijoje.
Mums tenka didžiulė atsakomybė einant euroatlantinės integracijos keliu realizuoti šį bendrą strateginį Lietuvos valstybės, jos visuomenės, politinių jėgų ir interesų grupių pasirinkimą. Tai darėme, darome ir darysime remdamiesi istorine-politine mūsų šalies patirtimi.
[Prisijungdamas prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko bei Ministro Pirmininko jau pasakytų žodžių] norėčiau išreikšti savo pagarbą ir padėką tiems, kurie savo darbais ir veikla prisidėjo prie demokratinių valstybių bendrijos vykdomos Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos.
Tačiau nepripažinimo politika neatsirado pati savaime. Ją įtakojo ir lėmė aktyvus rezistencinis bei vėliau jį pakeitęs disidentinis judėjimas Baltijos šalyse, aktyvi Lietuvos, Latvijos ir Estijos išeivijos organizacijų veikla bei užsienyje nenutrūkę šių valstybių diplomatinių tarnybų veiksmai.

Sveikindamas šios konferencijos dalyvius, norėčiau keliais žodžiais išskirti Lietuvos diplomatinės tarnybos vietą ir vaidmenį Baltijos laisvės byloje.
Lietuvos diplomatinė tarnyba – vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, sugebėjusi tarptautinėje plotmėje išsaugoti valstybės tęstinumą ir - kaip sakė vienas iškilių senosios kartos diplomatų Kazys Lozoraitis - “skelbė pasauliui tylėti priverstos Lietuvių tautos valią ir ryžtą būti nepriklausoma”. Lietuvos diplomatinė tarnyba, įkurta 1918 m., sutrukdyta bet nesutrikusi 1940, tapo svarbia grandimi, jungiančia tarpukario ir 1990 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos Respubliką ir simbolizuojančia mūsų valstybės tęstinumą.
Lietuvos diplomatai dramatiškomis XX amžiaus aplinkybėmis, sugebėjo išlikti veiksnūs - ir penkiasdešimt metų atstovauti agresijos išdavoje iš tarptautinio politinio žemėlapio išnykusiai valstybei. Šaltojo karo sąlygomis tai buvo unikali padėtis ir ypatinga misija. Jos priešaky 1940-83 metais stovėjo Stasys Lozoraitis, o nuo 1983 m. - Stasys Antanas Bačkis kartu su maždaug 40 bendradarbių. Trys iš jų – pats S.A.Bačkis, V.Balickas ir A.Simutis - išbuvo tarnyboje visą okupacijos laikotarpį. Šiems žmonėms jokie nepritekliai, padėties neaiškumas ar psichologinė įtampa neleido suabejoti užsibrėžtais tikslais. Tai - išskirtinis valstybingumo suvokimo ir profesionalumo pavyzdys.
Žvelgiant ‘instituciškai’ - egzilinės diplomatijos pradžioje Lietuvos diplomatinę tarnybą sudarė 5 oficialiai veikusios pasiuntinybės, 1 vietos valdžios toleruotinas nuosaikus diplomatinis atstovavimas Prancūzijoje bei 2 generaliniai konsulatai ir 3 konsulatai. Laikui bėgant, jų skaičius dėl įvairių priežasčių mažėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo likusios 3 oficialiai tebeveikusios atstovybės Vašingtone, Londone, prie Švento Sosto, pusiau oficialiai veikęs Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1 generalinis konsulatas Niujorke ir 4 generaliniai garbės konsulatai Čikagoje, Los Andžele, Toronte bei Karakase.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Rusijoje, kai Lietuvą pradėjo pripažinti tarptautinė bendrija, tuometinis Lietuvos egzilinės diplomatijos šefas Stasys Antanas Bačkis atsistatydino iš savo pareigų simboliškai perduodamas jas tuometiniam vėl nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui. Tokiu būdu diplomatinė tarnyba sugrįžo atgal į Lietuvą. Dar daug kas šiame kelyje laukia istorikų ir politologų žvilgsnio – toks renginys kaip šiandien turi turėt tęsinių.

Būtent šiame istoriniame kontekste šiandienės Lietuvos diplomatijos uždavinių vykdymas man ir mano kolegoms yra ypatinga atsakomybė ir įpareigojimas. Kaip besikeistų mus supantis pasaulis, kokių integracinių procesų dalyviais mums tektų būti, Lietuvos interesų formulavimas, atstovavimas ir gynimas lieka esminiu valstybės gyvavimo veiksniu. Galiu teigti, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba įneša deramą indėlį.

Ponios ir ponai,
Jau minėta veikla ir procesai Lietuvoje, Lietuvos išeivijos organizacijų bei diplomatinės tarnybos veikla buvo “laisvės bylos” ramsčiai.
Svarbiu tokios sąveikos, o taip pat ir jos tarptautinio poveikio pavyzdžiu tapo Europos Parlamento 1983 m. sausio 13 d. priimta “Rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje”, kurios 20-metį mes minime.
Džiaugiuosi, kad rengiant šį dokumentą ypatingą vaidmenį suvaidino ir VLIK’as, vadovaujamas p. K. Bobelio ir VLIK’o atstovas Europoje Adolfas Venskus. Simboliška, kad jis vėliau tapo pirmuoju Lietuvos Respublikos ambasadoriumi prie Europos Bendrijų ir NATO.
Man taip pat džiugu, kad ir kai kurie aktyviausi tų dienų įvykių dalyviai šiandien kartu su mumis čia, šioje salėje – ponas von Habsburg, Lord Bethell. Tikiu, kad šiandieninė konferencija ir Jūsų asmeninis dalyvavimas joje padės mums kartu rašyti Lietuvos istorijos puslapius, o tuo pačiu užpildyti besivienijančios Europos istorijos spragas.

Lietuvos Respublikos Seimui ir jo Europos reikalų komitetui norėčiau nuoširdžiai padėkoti už šio labai reikalingo renginio organizavimą.

Ačiū už dėmesį.