Naujienos

2002 m. liepos 4 d.


Gerbiamieji,

Tai, kas vadinama diskusija dėl Europos Sąjungos ateities, yra Europos politikos etapas, liudijantis, kad Europos organizacija – Europos kūrimas - tęsiasi. Europos Sąjunga nuo pat savo gyvavimo pradžios keitėsi; keičiasi dabar ir keisis toliau. Diskusija dėl Europos Sąjungos ateities yra šiandieninės Europos – jos piliečių ir valstybių – lūkesčių ir rūpesčių atspindys.

Ypatinga yra tai, kad šiame Europos augimo, tvirtėjimo etape gali dalyvauti ir Lietuva. Tai didelis mūsų laimėjimas, kuris šiandien atrodo beveik savaime suprantamu dalyku. Tačiau nepamirškime, kad 1951 ar 1957 metais apie tai galėjo būt tik svajojama; net 1992 ar 1996 metais Europos Sąjungos projektavimas vyko dar be mūsų. Todėl manau, kad jokios pastangos politinės, visuomeninės ar intelektualinės nebus per didelės - kad dabar ir ateityje - kad mes visam liktume šių Europos darbų dalyviais.

Ypatinga yra ir tai, kad mūsų kraštui diskusija apie Europos ateitį yra diskusija ir apie Lietuvos ateitį. Besikeičianti aplinka “verčia”, t.y. skatina mus – mūsų valstybę, ekonomiką, visuomenę - organizuotis taip, kad šis dalyvavimas būtų naudingas ir Lietuvai, ir Europai. Visiškai aišku, kad niekas kitas už mus mūsų nauda nepasirūpins. Turime ribotus, bet pakankamus išteklius ir pakankamas prielaidas, kad mus lydėtų sėkmė. Manau, kad ši diskusija Seime yra savalaikė ir dėkoju už galimybę joje dalyvauti.

Dabartinis mūsų santykių su Europos Sąjunga etapas yra trigubas iššūkis:

Pirma – tai stojimo į ES derybos. Jų metu perimame ES patirtį. Tai harmonizacijos (prisiderinimo) etapas. Tam tikra prasme stojimo derybas galime vadinti “derybomis dėl praeities”.
Antra – tai dabar Europos Sąjungoje vykstantys teisėkūros, bendrų politikos sričių, tikslų ir priemonių formavimas. Jie vyksta dabar ir juos galime įtakoti tik netiesiogiai, tuo pačiu ruoštis jų įgyvendinimui.
Trečia – tai diskusija dėl ateities apimanti jau ne tik institucinių reformų, bet esminius ES konstitucinės raidos klausimus. Vasario mėn. prasidėjęs Konventas yra naujoviška ir demokratiška pastanga šią diskusiją organizuoti.

Šie procesai yra glaudžiai susiję, tačiau natūralu, kad dominuoja stojimo derybų galvosūkiai. Natūralu, kad visuomenė pagal šiandien atrodančių sudėtingiausiais klausimų sprendimą sprendžia ir apie mūsų ateities perspektyvas.

Tačiau taip pat natūralu, kad “uždarius” vieną ar kitą derybų skyrių, išsprendus vieną ar kitą problemą gyvenimas tęsiasi: globalios ekonomikos, tarptautinio saugumo, visuomenės vertybių, demokratijos praktikos, kultūriniai, demografiniai ir kiti pokyčiai diktuoja politikos darbotvarkę, kuriai lengvų – o tuo labiau greitų – atsakymų nebūna.

Turim aiškiai pasakyti, kad turbūt svarbiausias Europos projektas yra jos plėtra. Europos Sąjungos plėtra yra strateginis Europos vienijimosi projektas. Todėl be sėkmingos plėtros nebus sėkmingos ES ateities. Konvento veikla ar jo rezultatai nėra ES plėtros sąlyga.

Gerbiamieji,

Europos integracijos diskusijų centre buvo ir lieka – interesų derinimo būdai ir įvairiausių pusiausvyrų paieškos. Būtent čia - ieškant balanso tarp
-Europos ‘užprogramuotos’ įvairovės ir tuo pačiu siekio išlaikyti jos vienybę; tarp demokratiškumo ir efektyvumo;
-tarp laisvos rinkos konkurencijos ir solidarumo (tarp varžybų ir dalybų);
-tarp vadinamųjų didžiųjų ir mažųjų valstybių interesų; tarp pietų ir šiaurės ir t.t.

Būtent šiose dilemose ir formuojasi Europos žaidimo taisyklės, kurių mes mokomės.

ES institucijų pašaukimas – vienodų žaidimo taisyklių visiems užtikrinimas. Ministrų Taryba ir Komisija, Teismas ir Europos Parlamentas, kitos institucijos sudaro unikalią sistemą, leidžiančią pasireikšt visoms valstybėms, visiems interesams. Šių institucijų sąveikos principai garantuoja valstybių lygiateisiškumą ir turime siekti, kad taip būtų ir ateityje. Nicos sutartyje numatytos deramos Lietuvos atstovavimo perspektyvos; tai ir yra mūsų išeities pozicija.

Pirmadienį Vyriausybinė Europos integracijos komisija patvirtino Vyriausybės nuostatų dėl Europos Sąjungos ateities metmenis, kuriuose pabandėme išdėstyti pagrindinius mūsų interesus šiame ES ateities debatų etape. Be abejonės, tai turės būti tikslinama priklausomai nuo Konvento eigos ir diskusijų ES viduje.

Reikia pažymėti, kad mūsų nuostatų formulavimas yra tęstinis dalykas, kuris remiasi nuoseklia Lietuvos transatlantinės integracijos politika, dešimtmečio santykių su Europos Sąjunga patirtimi bei pastarųjų metų stojimo derybų tikslais ir praktika.

Norėčiau pakomentuoti dvi sritis, kuriose Lietuvos interesai šiuo metu yra apčiuopiamiausi: tai sanglaudos politika ir saugumo politika.

Sanglaudos politika

Europos vidaus rinkos sukūrimas, taip pat kaip ir vieningos valiutos įvedimas yra svarbūs ES ekonominės raidos pasiekimai. Visais atžvilgiais iškalbingas yra euro įvedimas: prieš porą dešimtmečių tai buvo vizija, prieš dešimtmetį tolimas planas; prieš metus - įvairiausių nuogąstavimų lavina, kad nauja valiuta neprigis ar sukels gausybę problemų. Šiandien tai kasdienybės dalis, Europos ekonomikos konsolidacijos priemonė ir simbolis.

Tačiau tuo pačiu Europos Sąjunga ir toliau prioritetą turi teikti politikos sritims, kurios skatina socialinę ir ekonominę sanglaudą bei mažina valstybių narių gyvenimo lygio ir raidos skirtumus. Ekonomikos ir verslo konkurencingumą turėtų skatinti aktyvesnė Europos mokslo tyrimų ir inovacijų politika, taip kuriant žiniomis grįstą Europos ekonomiką.

Europos Sąjungos žemės ūkio politika turi išlikti – tikra to žodžio prasme - bendra tam, kad palaikytų pusiausvyrą tarp ekonominių ir socialinių pokyčių kaime.

Europos laisvės, saugumo bei teisingumo erdvės plėtojimas

Susirūpinimas vidaus saugumo užtikrinimu – Europos viešąja tvarka - tapo dominuojančia ES politinės darbotvarkės dalimi. Nauji saugumo iššūkiai yra neįveikiami atskirų valstybių pastangomis. Nuoseklesnis ir intensyvesnis bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikaluose, pastangų ir politikos subendrinimas yra būtinas.

Lietuvai – būsimai svarbaus ES pasienio valstybei – diskusijos dėl ES išorinės sienos turi ypatingos reikšmės. Suvokiame atsakomybę, kad ši siena būtų “efektyvi”, bet tuo pat metu draugiška kaimyninėms šalims. Šiais klausimais galėtų būti daugiau veiklos ES lygiu. Pavyzdžiui, mums labai aktualus sienų priežiūros klausimas, ypač atsakomybės derinimas su Sąjungos ir atskirų šalių narių finansinės galimybėmis.

ES bendroji užsienio ir saugumo politika

Glaudus ES šalių narių bendradarbiavimas užsienio politikos srityje atitinka Lietuvos interesus. Kuo vieningesnė bus ES, tuo ji bus stipresnė išorėje, tuo sėkmingiau bus realizuojami ir Lietuvos interesai.

Realizavus du Lietuvos strateginius užsienio politikos tikslus – narystę Europos Sąjungoje ir NATO, trečio tikslo - geros kaimynystės politika - reikšmė ir toliau augs. Lietuvos interesas šio tikslo prioritetinis projektavimas į Europos politiką. Pirmiausia kalbame apie geros kaimynystės plėtojimą su Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją. Baltijos jūros valstybių bendradarbiavimas, ES Šiaurės Matmens iniciatyva pasiteisina ir toliau turėtų stiprinti šį ES bendrosios užsienio politikos komponentą, derinant jos prekybinius, ekonominius, bendradarbiavimo per sieną, techninės pagalbos ir kitus komponentus.

Gerbiamieji,

Turime toliau diskutuoti šiais ir kitais klausimais, diskutuoti tarp partijų ir interesų grupių, įvairių sričių žinovų, kurie savo nuomonę išsakys ir šiandien. Tai būtina, kad Europos forumuose galėtume pateikti nuoseklesnį ir geriau pagrįstą Lietuvos požiūrį.

Konventą dėl ES ateities galima laikyti pirmuoju besiplečiančios ES forumu. Jis atspindi ateities Europos Sąjungos interesų įvairovę. Jų derinimas leidžia ieškoti Lietuvai priimtinų ‘koalicijų’. Aktuali yra būsimųjų ES narių, regiono, taip pat mažesniųjų ES valstybių bei vadinamųjų sanglaudos valstybių patirtis ir bendradarbiavimas.

Dalyvavimas Konvento veikloje mums yra Europos “patirties laboratorija”. Džiugu, kad kitą savaitę joje turės galimybę dalyvauti ir mūsų jaunimo atstovai. Taip pat visapusiškai palaikytina Lietuvos nevyriausybinių organizacijų Forumo veikla, siekiant, kad gyviau įsitrauktų Lietuvos pilietinė visuomenė.

Būtent pilietinės visuomenės įsitraukimas yra mūsų “europėjimo” matas. Akademija ir žiniasklaida, partijos ir nevyriausybinės organizacijos, verslas ir diplomatija veikdami kartu lemia mūsų judėjimą pirmyn. Tik taip galime siekti, kad Lietuvoje būtų po truputį vis daugiau Europos, o Europoje – Lietuvos. Tik visi atlikdami savo priedermes galime tikėtis sėkmės. Tikiu, kad alternatyvų jai nėra.