Naujienos

Lietuvos indėlis formuojant ir įgyvendinant Europos Sąjungos politiką rytinėse Europos kaimynystės šalyse ir Vidurinės Azijos valstybėse

Gerbiamieji konferencijos dalyviai ir svečiai,

Ponios ir ponai,

Man labai malonu dalyvauti šioje konferencijoje ir pristatyti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos požiūrį į Europos kaimynystės politiką. Savo ir visos ministerijos vardu norėčiau padėkoti organizatoriams už kvietimą.

Tapusi visateise Europos Sąjungos nare, Lietuva įsijungė į platų europinės politikos spektrą. Šiandien dalyvaujame maždaug 300 europinių institucijų veikloje, kartu su kitomis Valstybėmis Narėmis svarstome ir tvarkome bendruosius Sąjungos reikalus.

Tačiau kaimynystės politika, be abejo, yra viena svarbiausių Lietuvai europinės politikos sričių, glaudžiai susijusi su mūsų saugumo ir užsienio politikos interesais.

ES kaimynystės politikos ištakų reikėtų ieškoti 2002 m. pradžioje, kai Jungtinė Karalystė, atsižvelgdama į artėjančią ES plėtrą, pasiūlė naują santykių su būsimosiomis Europos Sąjungos kaimynėmis viziją, skambiai pavadintą „Plačiąja Europa“.

Taigi plėtodama britų pasiūlytus kaimynystės politikos apmatus Europos Komisija 2003 m. kovo mėn. įvardijo svarbiausius Europos kaimynystės politikos principus. Sutarta, jog kaimynus reikia pagal galimybes integruoti į Europos gyvenimą, tačiau laikantis diferenciacijos principo ir vadovaujantis pažangos kriterijais. Šio tikslo Valstybės Narės turėtų siekti kartu.

Į svarstymus aktyviai įsitraukė ir tuomet narystei besirengusi Lietuva: 2003 m. vasario 21 d. Bendrosios užsienio ir saugumo politikos įgaliotiniui Javierui Solanai ir Komisijos nariui užsienio ryšiams Chrisui Pattenui perduotame dokumente Lietuva raštu išdėstė savo mintis dėl naujosios kaimynystės politikos geografijos, tikslų, principų ir priemonių. Ir tada, ir dabar laikomės nuomonės, kad santykiai su Rytų Europos valstybėmis ES kaimynystės politikoje turėtų užimti išskirtinę vietą.

Šiandien ES kaimynystės politika apima platų valstybių žiedą nuo Maroko iki Baltarusijos. Lietuvos diplomatų iniciatyva į jį 2004 m. buvo įtraukos ir Pietų Kaukazo šalys: Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija.

Toks kaimynystės formatas leidžia nedidelei mūsų valstybei aktyviau palaikyti santykius ne tik su tradiciniais partneriais Rytų Europoje, bet ir su mažiau pažįstamomis Viduržemio jūros regiono šalimis. Juk į ES kaimynystės akiratį patenka ir Izraelis, ir besikurianti Palestinos valstybė. Šitaip įsitraukiame į tarptautinius procesus, plečiame savo vaidmenį regioniniame ir netgi globaliniame bendradarbiavime.

Istorinė 2004 metų ES plėtra į Vidurio ir Rytų Europą leido praktikoje išbandyti teorines kaimynystės politikos nuostatas. Dalis jų pasiteisino, tačiau kitos pasirodė esančios nepakankamos. Todėl praėjusiais metais Europos Sąjungoje pradėta diskutuoti dėl Europos kaimynystės politikos peržiūros. Pasiteisino ankstesni Lietuvos, Lenkijos ir kitos Valstybių Narių raginimai sustiprinti šios politikos rytinę dimensiją.

2006 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas strateginiame Bledo (Slovėnija) forume pristatė Lietuvos pasiūlymus, kaip reformuoti Europos kaimynystės politiką. Šios idėjos buvo išplėtotos 2006 m. rugsėjo 20 d. LR užsienio reikalų ministerijos parengtame dokumente, kuris vėliau buvo plačiai ir kryptingai pristatytas Europos Sąjungos šalyse ir institucijose.

Nemaža Lietuvos pasiūlymų dalis įtraukta į 2006 m. gruodžio 4 d. paskelbtą Europos Komisijos Komunikatą dėl Kaimynystės politikos stiprinimo. Jame numatyta daugiau dėmesio skirti tokioms bendradarbiavimo sritims, kaip tiesioginiai žmonių ryšiai, prekyba, energetika, migracijos ir vizų politika. Taip pat pasiūlyta didinti kaimynystės politikos finansavimą.

Tokiu būdu, nepaisant kai kurių vidinių prieštaravimų, Europos Sąjunga surado visoms šalims priimtiną kompromisą ir sykiu žengė žingsnį į dar glaudesnį bendradarbiavimą su kaimynais. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad šį solidarumo egzaminą išsiplėtusi Europos Sąjunga išlaikė sėkmingai.

Ponios ir ponai,

Vis dėlto šiandien norėčiau daugiau dėmesio skirti tiems reikalams, kurie, kaip sakoma, yra „arčiau kūno“.

Kaimynystės politika Lietuvoje yra ta europinės politikos sritis, kurioje Užsienio reikalų ministerijai tenka išskirtinė atsakomybė. Kaimynystės politika – tai savotiška mūsų vėliava ir, matyt, pagrindinis mūsų sėkmių ir nesėkmių matas. Per ją mes ne tik giname Lietuvos nacionalinius interesus Rytuose, bet ir įsitvirtiname sudėtingame Europos Sąjungos mechanizme, atrandame ten savo vietą ir „diplomatinį identitetą“.

Šiandien kaimynystės politiką plėtojame trimis pagrindinėmis kryptimis:

-  siekdami aiškesnio Lietuvos interesų suvokimo bei formulavimo tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygmeniu – kad vienodi signalai iš Vilniaus sklistų ne tik į rytus ar į vakarus, bet ir visais lygiais nuo ministerijos trečiojo sekretoriaus iki Respublikos Prezidento;

-  siekdami Lietuvos interesų įtvirtinimo Europos Sąjungos ir Valstybių Narių politikoje;

-  kurdami ir plėtodami praktinius instrumentus, skirtus paremti reformas kaimyninėse šalyse ir jų integraciją į Europos gyvenimą.

Pirmuoju – suvokimo ir kalbėjimo klausimu jau iš tiesų nemažai pasiekta. Europos kaimynystė, kaip vienas iš Lietuvos prioritetų, išskirta dar Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus inauguracinėse kalbose. Ji įtrauka ir į Seimo rinkimų išvakarėse pasirašytą Lietuvos politinių partijų susitarimą dėl užsienio politikos tikslų 2004-2008 metais.  Ji pakartota ir Vyriausybės programoje.

Šiandien be didesnių išlygų galime tvirtinti, kad jaučiame tvirtą ir nuolatinę Lietuvos politinio elito paramą šiam Lietuvos užsienio politikos kursui.

Tačiau platesniame valstybės paveiksle kaimynystės politika, deja, dar netapo visos valstybės politika. Bandymai perkelti ją iš vienos – Užsienio reikalų ministerijos interesų lauko į valstybinį lygmenį kartais sulaukia netikėtos reakcijos.

Paimkime, pavyzdžiui, Lietuvos vizų politiką. Ne paslaptis, kad Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės nustos galioti dabartiniai preferenciniai susitarimai dėl vizų su kai kuriomis kaimyninėmis šalimis. Vizos kaina Baltarusijos gyventojams išaugs nuo 5 iki 60 eurų.

Atsižvelgdamas į tai, Seimas praėjusių metų spalio 24 d. priėmė rezoliuciją, kuria pakvietė „ieškoti priemonių ir būdų, tarp jų ir vienašališkų“, kaip palengvinti vizų režimą kaimyninių šalių gyventojams.

Septynis mėnesius Lietuvos diplomatai praleido konsultuodamiesi su Lietuvos institucijomis, kaip įgyvendinti šią Seimo rezoliuciją. Tačiau pastangos išjudinti procesą iš mirties taško kol kas nedavė geidžiamų rezultatų. Neapleidžia įspūdis, jog mūsų valstybės tikslas – kad ir uodas į Lietuvą nepatektų negavęs raštu patvirtinto iškvietimo.

Parašų-parašėlių, antspaudų-antspaudėlių reikia visur: ant iškvietimo, ant darbo leidimo, ant leidimo gyventi ir studijuoti Lietuvoje.

Atrodytų, kas geriau už galimybę mokytis ar dorai užsidirbti reprezentuotų Lietuvą ir Europos Sąjungą kaimyninėse šalyse?

Tačiau net strateginio Europos projekto – Europos humanitarinio universiteto studentus mes verčiame lakstyti po migracijos institucijas, tarsi jų žmogiškas orumas buvo per mažai pamintas gimtojoje šalyje. O sukakus 89-ajai jų buvimo Lietuvoje dienai raginame nors kelioms dienoms išvykti atgal į Baltarusiją, kad nebūtų pažeistas mūsų pačių nustatytas legalaus buvimo šalyje laikas ir jaunuoliai nebūtų visiems laikams deportuoti iš Lietuvos...

Šiame fone turbūt beprasmiška būtų klausti, kodėl šalies universitetai nesiūlo tarptautinių studijų programų rusų kalba, nors, atrodytų, ši niša Europos Sąjungos humanitarinėje erdvėje yra ir perspektyvi, ir konkurencinga. Galiu tik pridėti, kad įforminti 5 Baltarusijos jaunuolių studijas viename šalies universitete mums užtruko „tik“ 6 mėnesius!

Arba paimkime kitą sritį – kultūros eksporto politiką. Mes pasiruošę steigti kultūros atašė pareigybę Japonijoje, tačiau iki šiol neturime kultūros atašė Baltarusijoje!  

Kultūra, kaip ir informacija, vis dar nėra mūsų politikos įrankis, nors ji gerokai padidintų Lietuvos geopolitinę trauką konkuruojančių kultūrų erdvėje anapus išorinės Europos Sąjungos sienos.

Pašalinti šias kliūtis dažnai užtektų politinės valios ir šiek tiek daugiau tarpusavio pasitikėjimo. Integracijos į Europos Sąjungą laikotarpiu mums pavyko nustatyti glaudžius bendradarbiavimo ryšius su daugeliu valstybės institucijų. Neabejoju, kad pavyks ir su tomis, kurios dėl objektyvių priežasčių į integravimosi darbus tuo metu buvo mažiau įtrauktos.

Politinė partijų ir aukščiausiųjų valstybės institucijų parama, be abejo, paspartintų šį procesą. Svarbu, kad matytume jo naudą ne tik vienai ar kitai institucijai, bet visai valstybei ir jos interesams.

Antroji mūsų veiklos kryptis – įtvirtinti Lietuvos nacionalinius interesus rytinės kaimynystės atžvilgiu Europos Sąjungos ir Valstybių Narių politikoje. Kaip minėta, šioje srityje jau esame nemažai pasiekę.

Geriausias to atspindys – per pastaruosius keletą metų kokybiškai pasikeitęs ES požiūris į Rytų Europą. Šiandien Europos Sąjunga jau ne tik stebi įvykius Rytų kaimynystėje, bet ir pati juose dalyvauja. Tai didžiulė paspirtis Lietuvai.

Mūsų interesus kaimynystės politikoje grubiai galima suvesti į tris pagrindinius blokus: prekyba, žmonių judėjimas, saugumo klausimai. Mūsų eksportas į Baltarusiją ir Ukrainą praėjusiais metais vidutiniškai augo po 40 proc. ir sudarė atitinkamai apie 1,5 mlrd. ir 1 mlrd. litų. O kur dar Rusija, į kurią mūsų eksportas pasiekė beveik 5 mlrd. litų!

Prekyba su Rytų Europos šalimis tapo ypač svarbiu Lietuvos ūkio augimą stimuliuojančiu veiksniu. Todėl mes suinteresuoti maksimaliu esamų prekybos režimų liberalizavimu.

Tą patį galima pasakyti ir apie vizas. Artėjančius vizų režimo pasikeitimus mes dažnai vertiname iš rytų europiečio pozicijų: kaip jiems bus sunku ir brangu patekti į Šengeno erdvę, kaip nukentės Europos vertybės kaimynystėje.

Tačiau pažvelkime į save: jau po kelių mėnesių nustos galioti esami liberalūs vizų režimai su Kaliningrado sritimi ir Baltarusija. Mūsų piliečiai judėti laisvai be vizų galės tik siauru „koridoriumi“ iš šiaurės į pietus. Ar tokia padėtis atitinka Lietuvos interesus? Todėl sumažinti atsirandančias vizų sienas buvo ir bus vienas iš mūsų prioritetų.

Tačiau mūsų iniciatyvų ES šalys ir institucijos nerems vien dėl to, kad mums tai svarbu, kad garsiai apie tai kalbame. Labai daug priklauso nuo gebėjimo savo interesus „parduoti“, susieti su kitų šalių interesais. Pavyzdžiui, kartą viena šalis mus parėmė svarbiu Rytų politikos klausimu tik dėl to, kad išreiškėme jai paramą dėl kiniškų batų importo suvaržymo.

Nustatyti šias galimas jungtis ir jas efektyviai išnaudoti nėra taip paprasta. Diplomatams tai – duona kasdieninė. Tačiau jei kalbame apie Rytų kaimynystę kaip apie valstybės prioritetą, matyt, jam įgyvendinti turėtų rastis papildomų darbo rankų.

Ir ne tik diplomatinėje tarnyboje. Labai svarbūs yra mūsų politikų ir politinių partijų ryšiai su partneriais Europoje, jų asmeninės pažintys su Europos politiniu elitu. Savo ruožtu tai keltų mūsų vidaus politinio gyvenimo lygį bei aktyvumą. Todėl esame suinteresuoti Lietuvos politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų pastangomis plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą ir siekiame jas pagal galimybes paremti.

Trečioji kryptis – praktinių instrumentų paremti reformas Rytų kaimynystėje plėtojimas. Labai svarbus instrumentas, atsiradęs pastaraisiais metais – vystomojo bendradarbiavimo politika. Jos tikslams Lietuva praėjusiais metais skyrė apie 43 mln. litų, o ateityje yra įsipareigojusi finansavimą dar labiau padidinti.

Didelė šių lėšų dalis atitenka Rytų Europos ir Pietų Kaukazo valstybėms. Pernai Ukrainoje Lietuva parėmė kelis projektus muitų, veterinarijos kontrolės ir mokesčių administravimo srityse, šiemet ketiname pradėti maždaug 10 naujų projektų. Panašiu principu mūsų pagalbos sulaukia ir partneriai Moldovoje, Gruzijoje, kitose regiono valstybėse.

Labai svarbu, kad mūsų specialistai Rytų Europos ir Pietų Kaukazo šalyse vertinami kur kas labiau, nei patyrę Vakarų ekspertai. Ypač didelę paklausą turi specialistai, patys dalyvavę kuriant Lietuvoje naujas institucijas ir teisės aktus pagal ES reikalavimus. Tokių specialistų mes turime, tik, tiesa, ne tiek daug, kad patenkintume milžinišką jų poreikį.

Todėl manome, kad specialistų rengimo centrai galėtų kurtis čia, Lietuvoje. Su tokiais pasiūlymais į mus kreipiasi ir partneriai iš Vakarų. Deja, kaip dažnai tokiais atvejais būna, atsimušame į geležinę biurokratinių reikalavimų sieną. Teisinis ir finansinis reguliavimas Lietuvoje yra toks griežtas, kad užsienio partneriai pasirenka savo veiklai kitas Europos Sąjungos valstybes.

Šią reguliavimo naštą tiesiogiai jaučia ir Lietuvos diplomatai, vykdantys projektus kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, ką reiškia surengti viešųjų pirkimų konkursą Baltarusijoje? Arba iki cento atsiskaityti už veiklą šalyse, kuriose didelė dalis finansinių operacijų ir taip atliekama ne bankuose ir be kasos aparatų?

Akivaizdu, kad šioje srityje dar yra ką tobulinti, ir tai turėtume ilgai neatidėliodami padaryti.

Labai padėtų ir Lietuvos įstatymų vertimas į užsienio (pirmiausia – rusų) kalbas. Mūsų patirtis ir išmoktos pamokos glūdi užrakintos po sudėtingais lietuvių kalbos kodais. O jei ir išverčiame į anglų kalbą, tai vargu ar paguodžia mūsų partnerius posovietinėse šalyse, ypač tokiose specifinėse srityse kaip veterinarija, muitinė ar pasienio apsauga.

Lingvistinis klausimas pamažu tampa vis rimtesne problema. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą ateina karta, kuri jau nemoka rusiškai. O gebančių skaityti ir kalbėti ukrainietiškai ar gruziniškai dar neatsirado.

Maža to – į praeitį traukiasi laikai, kai diplomatinėje tarnyboje dirbdavo dvidešimtmečiai entuziastai. Dabar mūsų diplomatai dirbti į užsienį važiuoja su šeimomis, dažnai jau turėdami darbo ir gyvenimo Vakaruose patirties. Kad pritrauktum geriausius kadrus į darbą Rytų valstybėse, kur nesutvarkyta buitis ir socialinė sfera, o darbo užmokestis – mažesnis nei Šveicarijoje, reikia papildomų motyvaciją skatinančių elementų.

Atsižvelgiant į natūralią mūsų politikos nišą Europos kaimynystės politikoje galbūt vertėtų pradėti diskusiją dėl būtinųjų mūsų politinio ir diplomatinio elito charakteristikų ir atitinkamai orientuoti profesinio rengimo programas?

Taip pat svarbu, kad politikai, diplomatai ir visa Lietuvos visuomenė galėtų kliautis profesionalia padėties Rytų kaimynystėje analize, kad mes patys tokiu būdu formuotume europinį diskursą. Prieš porą metų savo iniciatyva apklausėme kai kuriuos sostinės universitetus, kiek juose rašoma bakalauro ir magistro darbų Rytų kaimynystės tematika. Rezultatai neguodžia – tik apie 20 proc.

Tiesa, padėtis per tuos porą metų dramatiškai pasikeitė. Tačiau kad auganti pasiūla nebūtų savitikslė, matyt, turėtų formuotis ir paklausa, o pirmiausia – pagrindinių užsienio politiką formuojančių institucijų suinteresuotumas „gaminama“ intelektine produkcija.

Ponios ir ponai,

Šiame klausimų sraute Vidurinės Azijos regionas lieka tarsi nepastebėtas. Tačiau galiu Jus užtikrinti, kad padėtį šiose šalyse atidžiai stebime ir pagal galimybes pasisakome europinėse diskusijose.

Prieš kelias savaites užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas aplankė keturias Vidurinės Azijos respublikas ir parsivežė įdomių sumanymų. Dalį jų galėtume įgyvendinti savomis jėgomis, kitiems reikėtų aktyvesnio Europos Sąjungos įsitraukimo.

Vidurinė Azija – Lietuvos diplomatams įdomus regionas, nes čia ne tik susikerta svarbiausių tarptautinės politikos veikėjų energetiniai interesai, bet ir kol palyginti menkas ES šalių diplomatinis atstovavimas. Buitiškai šnekant, niša yra laisva. Kol kas.

Tačiau žengti žingsnį iš „žvalgytuvių“ stadijos į realaus veiksmo stadiją dar reikės šiek tiek nedrąsu. Pirmiausia reikėtų išspręsti diplomatinio atstovavimo Vidurinės Azijos šalyse klausimus. Be to, reikėtų forsuoti dvišalių sutarčių pasirašymą – su kai kuriomis regiono valstybėmis iki šiol neturime nė vienos tarpvalstybinės sutarties.  

Visa tai susiję su papildomais finansiniais ir svarbiausia – žmoniškaisiais kaštais. Ar valstybė jau pasirengusi investuoti į šį projektą maždaug keliolika milijonų litų kasmet? Matyt, į šį klausimą atsakysime programuodami artimiausių kelerių metų valstybės biudžetą.

Ponios ir ponai,

Baigdamas norėčiau padėkoti šios konferencijos organizatoriams už išties svarbią iniciatyvą. Labai svarbu, kad užsienio politikos klausimais diskutuotume ne tik spaudoje, bet ir prie vieno stalo su ekspertais, politikais ir diplomatais.

Todėl linkiu, kad ir ateityje ši graži tradicija būtų pratęsta. O visiems konferencijos dalyviams ir svečiams linkiu įdomių ir konstruktyvių diskusijų.

Ačiū už dėmesį.