Naujienos

VU TSPMI, Vilnius, 2005 m. lapkričio 17 d.

Mieli svečiai,

Ponios ir ponai,

Nuoširdžiai sveikinu šio renginio dalyvius ir svečius, susirinkusius į kasmetinę Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto konferenciją. Tai išties svarbus įvykis Lietuvos užsienio politikos kalendoriuje. Džiugu matyti, kad Vilnius sutraukia politikos specialistus iš visos Rytų Europos. Ir ypač malonu, kad šiandien diskutuojame temomis, kurios reikšmingos ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono ateičiai.

Šiomis dienomis minime „Oranžinės revoliucijos“ vienerių metų sukaktį. Ir vis dar negalime pasakyti, ar „revoliucijų“ laikotarpis Rytų Europoje baigėsi. Tiesą sakant, jis ir neturi aiškaus atskaitos taško, nes nuo pat „perestroikos“ laikų šiame regione nuolat vyksta didžiulės permainos.

Bendrus laisvės ir teisingumo siekius tautos įprasmino poetiškais vardais – buvo ir „dainuojanti“,  ir „Rožių“ revoliucijos. Buvo ir jas įkvėpęs „Prahos pavasaris“.

Tačiau akivaizdu, kad įvykiai Ukrainoje žymi esminį lūžį posovietinės erdvės raidoje. Po ilgų dvejonių ir apmąstymų Rytų Europos valstybės viena po kitos apibrėžia savo ilgalaikius tikslus ir suka tuo keliu, kuriuo prieš gerą dešimtmetį nuėjo Baltijos šalys. Mes žinome, kad tas kelias nebus rožėmis klotas, bet tai – Jūsų pasirinktas kelias, ir mes nuoširdžiai linkime Jums sėkmės.

Prieš kelias dienas viešėjau Kijeve, kur Prezidentui Viktorui Juščenkai įteikiau dovaną – oranžinį šaldytuvą. Tikrai ne tam, kad jame galėtų užšaldyti savo euroatlantines viltis. Priešingai – manau, kad Ukraina ir kitos regiono šalys turi teisę siekti glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga ir NATO. Ir jei jos stengsis, jei gerai atliks „namų darbus“, tai jų visavertis sugrįžimas į Europos gyvenimą yra natūralus ir neišvengiamas.

Rytų Europoje įvykę pokyčiai nėra nei kažkieno „laimėjimas“, nei „praradimas“. Manau, kad tai dėsningas istorijos posūkis, kuriuo mes visi galime tik pasidžiaugti. Ir ypač tuo džiaugtis turėtų artimiausi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos kaimynai. Stiprėjanti demokratija ir rinkos ekonomika šiose valstybėse išsprendžia daugybę klasikinių saugumo problemų. Tačiau su jomis būtina civilizuotai sustyguoti tarpusavio santykius, kad būtų galima naudotis visais europietiškos kaimynystės privalumais.

Jau šiandien  jaučiame teigiamą revoliucinių permainų poveikį Rytų Europai. Pavyzdžiui, diskusijos dėl Padnestrės statuso įgavo naują pagreitį. Vis daugiau dėmesio susilaukia ir Gruzijos teritorinės problemos. Į jų sprendimą įsitraukia ne tik Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos, bet ir anksčiau įvykius tarsi iš šalies stebėdavusi Ukraina.

Mūsų akyse atgimsta regioninio bendradarbiavimo formatai, kurie dar prieš kelerius metus merdėjo ir nebuvo iki galo išnaudojami. Tai didžiulis laimėjimas, nes daugelį problemų Rytų Europoje gali išspręsti tik pačios regiono valstybės.

Sėkmingo bendradarbiavimo patirtis Rytų Europos šalis netgi uždega naujiems projektams, tokiems kaip Demokratinio pasirinkimo bendruomenės iniciatyva, kurios steigiamasis susirinkimas yra numatytas gruodžio pirmosiomis dienomis Kijeve.

Manau, kad diskusijos, kur gali įvykti kita „oranžinė revoliucija“, teigiamai veikia ir kitų regiono šalių visuomenes. Jos skatina valdžią susimąstyti, ar tinkamai vykdoma valstybės ekonominė ir socialinė politika, ar nevėluoja seniai pribrendusios reformos. Į šiuos iššūkius kiekviena vyriausybė reaguoja savaip. Tačiau kaip rodo Lietuvos patirtis, nuoširdus dialogas su visuomene, atsiliepiant į teisėtus piliečių lūkesčius, yra ypač svarbus.

Esu tikras, kad sukurti – ar juo labiau įgyvendinti – ilgalaikę valstybės raidos programą galima tik tuomet, kai ją kuria ne tik politologai ir politikai. 

Demokratiniai pokyčiai neturėtų aplenkti ir kitų regiono valstybių. Tai tik laiko klausimas. Ir, matyt, ne visur laisvės ir demokratijos principus reikės ginti miestų gatvėse. Daugelį susikaupusių problemų valdžia gali išspręsti pati – reikia tik noro įtraukti visuomenę ir opoziciją į svarbiausių sprendimų priėmimą. Pažvelkime į Moldovą, ir pamatysime tokį nuoseklų ir, sakyčiau, sėkmingą demokratinio virsmo scenarijų.

Apie permainų tikimybę tikriausiai svarstoma ir tokių šalių, kaip Baltarusija, Rusija, politiniuose sluoksniuose. Sakoma, kad demokratijai iki šiol nebuvo tinkamų sąlygų, nes pati visuomenė, kaip ir opozicija, buvo vangi ir susiskaidžiusi. Tačiau ir šiose šalyse jaučiame didėjantį gyventojų norą žinoti apie valdžios sprendimus ir daryti jiems įtaką.

Suteikti paramą ten, kur jos labiausiai reikia – ne tik mūsų moralinė pareiga.

Šiais principais iš esmės pagrįsta visa Europos Sąjungos kaimynystės politika. Manau, kad šią liniją išlaikysime ir ateityje. Mūsų tikslas – saugi ir klestinti Europa, kurios negaliu įsivaizduoti be visų Europos šalių dalyvavimo.

Ponios ir ponai,

Tarp Jūsų kaip niekad gausu atstovų iš tų šalių, kur šiandien rašoma naujausioji Europos istorija. Todėl Jūsų įžvalgos – tikrieji istoriniai liudijimai – mums ypač svarbūs ir be galo naudingi. Tikiu, kad drauge su specialistais iš Lietuvos padėsite aktyviau plėtoti tą labai reikalingą dialogą, kuris mūsų regione buvo šiek tiek „prisnūdęs“, sutrūkinėjus seniems tarpusavio ryšiams.

Taigi linkiu Jums visiems gerų diskusijų, naudingos patirties ir daugybės malonių akimirkų.

Ačiū už dėmesį.