Naujienos

Japonistikos centro įkūrėjas, vertėjas, Europos Japonijos studijų asociacijos narys Arvydas Ališauskas daugiau kaip tris dešimtmečius stato tiltus tarp Japonijos ir Lietuvos. Jo, pirmojo vertėjo Lietuvoje, pradėjusio versti kūrinius iš originalios kalbos, iniciatyva Vytauto Didžiojo universitete 1995 m. pradėta dėstyti japonų kalba.

A.Ališauskas nesuskaičiuoja, kiek išvertė mokslinių publikacijų, techninių straipsnių. Džiaugiasi, kad galėjo išversti grožinės literatūros kūrinių: romanų, apsakymų, knygų vaikams, memuarų. Būdamas entuziastas daugelį kūrinių negalvodamas apie honorarus susirado pats.

A.Ališauskas – tik trečias Lietuvos žmogus, gavęs specialų japonijos užsienio reikalų ministerijos padėkos apdovanojimą už nuopelnus stiprinant abiejų šalių santykius. Japonijoje niekas nedingsta, jie viską žino, nieko nepamiršta.

- Esate baigęs technikos mokslus. Kas turėjo nutikti, kad taptumėte vertėju?

– Tiesą sakant, baigęs elektronikos mokslus buvau didžiulis entuziastas, žadėjau labai daug gero padaryti tėvynei ir išradimus daryt... Po pirmo tokio savo išradimo būdamas Maskvos Patentų bibliotekoje radau, kad tai jau padaryta prieš 15 metų Japonijoje. Antras mano išradimas lygiai taip pat jau buvo užregistruotas. Nusprendžiau mokytis kalbos, kad žinočiau, kas vyksta, o kai pramokau, supratau, kad Sovietų Sąjungoje elektronika nesivysto visiškai. Grįžęs po studijų iš Maskvos dar pabandžiau dirbti Mokslinių tyrimų institute, tačiau ten pamačiau, kad vyksta ne darbas, o tik kopijuojama užsieninė aparatūra. Tada aš elektroniką ir mečiau...

Ekonomikos, technikos vertimai buvo mano antras pragyvenimo šaltinis, nes vertėjų iš japonų kalbos Lietuvoje tuomet nebuvo. Dirbau įvairiose srityse. Nuo 1970 iki 1975 m. visas vasaras leisdavau Maskvoje – kad kalbos nepamirščiau dirbau Sokolnikų parodų centre, vertėjavau įvairioms japonų firmoms.

Jeigu kalbėtume apie kultūrinę pusę, daugiausia verčiau jaunimui, vaikams. Grožinę literatūrą po truputį pradėjau versti nuo 1970 m. Dalis buvo išspausdinta "Nemune", daug kas išėjo atskiromis knygelėmis. Sachiko Hatanaka knyga ,"Lietuva: kaip išliko maža šalis", išleista 1999 m., buvo mano paskutinis darbas, nes įsivėliau į kitokią veiklą – į bendravimą su japonais.

- Kur ir kaip mokėtės japonų kalbos? Jūs esate pirmasis vertėjas, kuris nuo 1969 m. ėmėte versti japonų kūrinius tiesiai iš originalo kalbos.

– Mokytis pradėjau savarankiškai ir techninę literatūrą pradėjau versti dar prieš išvažiuodamas į Maskvą, bet grožinės literatūros ėmiausi tik grįžęs iš Maskvos 1969 m.: nepasimokius, gožinės literatūros neįmanoma įkirsti.

1967 m. labai gerų žmonių dėka aš pakliuvau į labai retą ir prestižinę mokyklą – Maskvos valstybinio universiteto Tolimųjų Rytų kalbų instituto specialų fakultetą. Dvejus metus nieko daugiau nesimokėme, tik japonų kalbą, kultūrą, geografiją. Paskui dar pusę metų stažavausi Maskvoje, turėjau viltį išvažiuoti į "Expo-70" Osakoje, bet likimas lėmė, jog pabaigęs visus tuos mokslus grįžau į Lietuvą, o čia buvo visokiausių peripetijų, reikėjo įvairiausių suderinimų: Centro Komiteto ir panašiai... Ir aš nebegalėjau išvažiuoti. Čia užnugario aš neturėjau – Maskvoje į tai nelabai kas kreipdavo dėmesį, o čia tai buvo svarbu.

- Tai Maskvoje buvo laisviau negu Lietuvoje? Ar Lietuvoje partiniai klerkai labai norėjo įtikti Maskvai?

- Maskva buvo daug laisvesnis miestas, ypač Maskvos valstybinis universitetas. Sunku įsivaizduoti, bet ten praktiškai nesijautė sovietų valdžios. Buvo labai gera ir aplinka, ir aš, kaip Pabaltijo atstovas, jaučiau didelį palaikymą. Prisimenu, laikiau egzaminą apie Japonijos eksportą. Tikrai buvau nevertas to penketo, turėjau gauti 3–4, bet gavau 5. Kitą kartą girdėjau, kaip dėstytoja šnibžtelėjo japonei, kad iš literatūros rašytų 5, nes aš iš Pabaltijo.

– Universitete mokė dėstytojai iš Japonijos?

– Taip, tai buvo vienintelis universitetas, kuriame dirbo japonai dėstytojai – bendrauta su Kobės universitetu.

– Kaip jums pavyko patekti į tokią prestižinę mokyklą?

– Kai aš lankiausi Patentų bibliotekoje, ten dirbo tokia vedėja Lidija Ivanovna Jankovskaja. Ji man padėjo – davė žodynus ir aš vasarą pas ją pasimokiau. Paskui ji atkreipė dėmesį, kad aš neatsikabinu nuo tos japonų kalbos, ir pasakė apie tą specialų fakultetą. Nuvažiavau ten, mane gražiai priėmė, davė popieriukus, paaiškino, ko reikia. O reikėjo Komunistų partijos Centro Komiteto sutikimo. Aišku, aš negavau to CK sutikimo. Ten savų pilna, o aš kažkoks kaimo bernelis – toks tyras, iš miškų... Pasisekė tik labai gerų maskviškių dėka. Pamatę, kad negaunu to sutikimo, sako: "Apseisim be jų sutikimo". Ir priėmė mane be CK sutikimo.

– Esate išvertęs literatūros ir suaugusiesiems, ir vaikams. Sakio Komacu ,,Rytdienos grobikai" – mokslinė fantastika, S.Hatanakos ,"Lietuva: kaip išliko maža šalis", Rieko Nakagawos ,"Nenoriukų darželis" – trumpos istorijos vaikams, kiti kūriniai. Kuris žanras jums labiau prie širdies?

– Turbūt labiausiai S.Komacu ,"Rytdienos grobikai": ten yra labai daug humoro... Man buvo labai malonu, kad rašytojui kažkas perdavė mano vertimą. Aš, aišku, verčiau be jokios licencijos, be autoriaus žinios. Tačiau S.Komacu manęs nebarė, o pagyrė. Sovietiniais laikais jis, būdamas Suomijoje, bandė gauti leidimą atvažiuoti į Lietuvą, bet nesėkmingai. Kai aš važiavau į Japoniją, ambasados Kopenhagoje pirmasis sekretorius man davė S.Komacu telefoną. Sako, jis dar gyvas, galėsi jam paskambinti. Tačiau tuo telefonu man jis neatsiliepė. Taip su juo ir nesusitikau. Visgi jis man atsiuntė keletą knygų su autografais, sako: "Versk." "Vaga" atsisakė leisti. Sako, vieną išvertėme ir užtenka. Juk tais laikais dažnai vieno autoriaus vieną knygą teišleisdavo.

– Kaip rinkotės knygas, kurias vertėte? Ar leidyklos daro įtaką jūsų apsisprendimui?

– Tai nepaprastai sunkus klausimas. Literatūros praktiškai jokios nebuvo. Pavyzdžiui, "Rytdienos grobikus" pati leidykla man pasiūlė išversti, tik pasiūlė susirasti originalą. Jį suradau tik Maskvoje Užsienio literatūros bibliotekoje – pasidariau tos knygutės kopiją, parsivežiau į Kauną ir išverčiau. Knygų išvažiuodami palikdavo ir aukštesnio rango vadovai, su kuriais teko dirbti Sakolnikuose.

Beje, pats pirmas vertimas man buvo labai sunkus. Tai buvo Akutagavos Riunoskės apsakymas "Vandenių šalyje". Jis kūrinius rašė apie 1920-uosius, o iki 1945 m. japonų kalbos reformos buvo naudojamos senosios gramatikos taisyklės.

Kai mokiausi Maskvoje, mūsų grupėje buvo lakūnas, kuris skraidė į Japoniją. Nelabai jis gilinosi į tą kalbą, jam diplomo reikėjo. Vieną kartą jis atneša šūsnį knygų. Pasirodo, kada lėktuvas skrisdavo į Maskvą, būdavo įdedama propagandinių žurnalų apie Sovietų Sąjungą. Kai tas lėktuvas grįždavo atgal, saugumas juos surinkdavo: bijojo, kad tai japonų propaganda.

– Kur mokėtės vertimo meno? Juk viena yra išmokti kalbą, o versti – kas kita, juolab versti grožinės literatūros kūrinius.

– Niekur nesimokiau. Viskas vyko primityviai, savamoksliškai. Aš net truputį ginčydavausi su redaktoriais, nes jie bandydavo perrašyti japonišką tekstą, taip, kad jo neatpažinsi. Pasakaites redagavo Eugenija Stravinskienė. Man jos redagavimas labai patiko: išliko japonų mąstysena – juk ji skiriasi nuo mūsų, bet privalo likti tekste.

– O kokia ji, ta japonų mąstysena?

– Apie japonų mąstymo būdą, vadybą ir bendravimo etiką skaitau 45 valandų kursą studentams. Pirmas dalykas, kad savo mąstymu turi būti nuoširdus, versle turi būti tam tikras pasitikėjimas, nuoširdumas. Jie niekad nesako, kad jūs esate geras žmogus ir panašiai. Jie sako: esate nuoširdus žmogus. Visa tai turi išlikti ir tekste. Pagal juos, gimęs kūdikis niekada neatsiskiria nuo motinos, jis visą gyvenimą lieka su ja, ja absoliučiai pasitiki. Visos pasakos yra pamokančios, gal kai kur atrodo primityvokos, nes kalbama labai tiesiai, didaktiškai.

Man labai nepatinka bendrinė kalba, dėl to, kad ji labai skurdi. Visas grožis lieka tarmėse. Kartais turėdavau vaikščioti po kambarį visą dieną, kad išversčiau mažytį gabaliuką. Štai "Rytdienos grobikuose" yra toks ketureilis. Aš jį mintinai visą gyvenimą moku, nes dvi paras verčiau. Tekstas trumpas, pažodinis vertimas toks: "Valgyk naudą – bus fizika. Valgyk nuodus – bus chemija." Radau rusišką vertimą visiškai nieko bendra neturintį. O aš išverčiau taip:

Studentėlis nabagėlis

Rytmetį su saule kėlės.

Fizika jo nemaitina,

Chemija uodus marina.

Arba štai "Nenoriukų darželis". Niekaip negalėjau išversti pavadinimo "Ija ija et". Kas tas "ija"? Radau kelias į rusų kalbą išverstas pasakaites. Knygutė pavadinta "Vaikų darželis "Tulpė" – panaudotas vienos pasakos pavadinimas. Ir tik po pusės metų man nušvito: jei japoniukas ožiuojasi, jis sako: "Ija ija", o "et" – darželis. Štai ir "Nenoriukų darželis". Padarytas naujas žodis.

– Dabar yra mokančiųjų japonų kalbą, nepaisant to, net to paties Harukio Murakamio pirmieji lietuviškai pasirodę kūriniai versti ne iš japonų, o iš anglų kalbos, taip rizikuojant prarasti rašytojo savitą kalbą. Ar japonistų vertėjų Lietuvoje nėra daug? Ar jiems neapsimoka versti?

– Nežinau visų peripetijų, bet norint versti H.Murakami, reikia užsitikrinti Japonijos fondų pagalbą ir panašiai, kitaip žūsi nuo tų mūsų honorarų. O darbas juk didelis. Anksčiau japonai buvo man atsiuntę visą sąrašą literatūros, kurios vertimus finansuotų Japonija – 80 proc. viso to darbo. Tik aš buvau labai užsiėmęs, turėjau kitų veiklų, o laiko, kad galėčiau pasinerti į knygą, nebuvo. Japonų negalima pavesti: vieną kartą taip padarysi, gali atsiprašyti žemai nusilenkęs, bet antrą kartą jis tavęs nematys, praeis pro šalį. Jei pažadėjai, reikia ištesėti. O rusai turėjo išvertę labai daug geros literatūros, tą patį H.Murakamį. Kai per studentų atostogas važiuodavau į Egiptą, pasiimdavau tų knygų skaityti.

– Skaitydavote knygas ne japonų, bet rusų kalba?

– Kad skaitytum japonų kalba knygą, reikia būti jos lauke. Vienas mano labai geras dėstytojas sakydavo, kad tai tas pats, kas groti smuiku. Jei tu kas dieną negroji – viskas... Pavyzdžiui, kai reikėdavo dirbti, važiuoti į Maskvą, pirmiausia turėdavau nors porą dienų paskaitinėti, įeiti į kalbos lauką. Dabar vesti eskursijas ar kokį lengvą pokalbį – nėra problemų. Aš jau mąstau japoniškai. Bet, jeigu esama gilesnių dalykų, būtinai reikia susikaupti, gilintis.

Japonų kalbos logika kita. Tiksliau, logikos ten nėra. Kai stažavausi Japonijoje, mūsų vadovas, gramatikos profesorius, sakydavo: "Yra logika, tik ji kitokia." Sako, oi, japonas meluoja. Taip, meluoja. Bet jis nesakys to, kas tau gali nepatikti, už tai jis meluoja. Tad su savo požiūriu ten važiuoti negalima.

– Kuris jūsų verstas kūrinys jums artimiausias? Galbūt turite savo mėgstamiausią rašytoją?

– Labiausiai patiko S.Komacu. Už tai, kad jis ypač iškėlė gamtosaugos, taikos problemas. Nepasakyčiau, kad jis buvo prieš globalizaciją, bet jis tas problemas labai ryškiai matydavo. Netgi matydavo, kas bus su Japonija. Taigi tai, kas dabar įvyko su jų atomine elektrine, jo buvo numatyta...

Arba, pavyzdžiui, vienas skyrius "Rytdienos grobikuose". Jį parodžiau redaktoriui ir mes jį išmetėme: jame kalbama apie vieną japoną, atėjusį iš kito pasaulio, kuris užšaldė ginklus – jie nesprogsta. Ir kas įvyksta tuo atveju? Iš SSRS pirmiausia pabėga trys Pabaltijo respublikos. S.Komacu taip parašyta!

– O knyga Lietuvoje pasirodė 1978 m.?

– Taip, 1978 m. Visą skyrių redaktorius išėmė. Kaip tokį dalyką išspausdinsi tais laikais ...

– Tai gal S.Komacu – aiškiaregis rašytojas?

– Aiškiaregis. Jis į viską žiūri tokio eilinio, paprasto žmogaus akimis. Tai, ką jis mato, viską gražiai sudėlioja į vietas.

– Sakoma, kad japonų poezijos yra neįmanoma išversti į kitą kalbą dėl pačios kalbos struktūros, kitų savitumų, tačiau vis bandoma ją versti. Gal esate bandęs atskleisti tos poezijos skambesį?

– Įmanoma. Ir yra labai daug gerų pavyzdžių. Neatsimenu, kas vertė, bet tos pačios haiku – nuostabus vertimas. Visada prisimenu, kai japonų pasaulėžiūrą dėstau:

Ką po savęs aš paliksiu?

Pavasarį žiedus gėlių,

Vasarą balsą gegutės

Rudenį klevą raudoną.

Nuostabus vertimas. Perteikta visa, kas buvo parašyta.

– Ar dar grįšite prie vertimų?

– Šiuo metu turėjau kitokių darbų. Nuo gegužės iki vėlyvo rudens dirbu gidu. Žiemą taip pat kitokios veiklos turiu. Versti man geriausiai sekdavosi, kai turėdavau laisvo laiko. Kad įeitum į tą knygos lauką, reikia laiko, o jeigu išeini – reikia mažiausiai dienos, kad vėl galėtum įeiti. Dabar lengviau – yra kompiuteris, jame žodyną pasidariau, turiu savo technologiją, viskas greičiau vyksta. S.Hatanaka "Lietuva: kaip išliko maža šalis" išverčiau per 3 mėnesius. Ar versiu dar – nežinau. Gal ir neversiu, nes yra labai daug mano mokinių, kurie gali užsiimti šiais dalykais.

– Kokia jūsų darbo su studentais Vytauto Didžiojo universitete patirtis? Ko apskritai reikia, kad išmoktum japonų kalbą? Ar Dievo dovanos – to vadinamojo "kalbos jausmo", leidžiančio išmokti bet kurios užsienio kalbos ar "kalimo" ir darbštumo?

– Tikrai taip, reikia "kalimo", reikia mokytis. Kadangi japonų kalba neturi logikos, iš žodžių ir gramatikos niekaip kalbos nepadarysi. Vadinasi, reikia mokėti, kaip mes sakydavom, modelius. Maskvoje mus mokė šnekamosios kalbos – modeliukų. Reikėdavo mintinai išmokti tokius trumpus sakinukus: jeigu tu jų neišmoksi – niekas nesiklijuoja. Žinoma, jeigu tu gyveni Japonijoje ir aplinka yra japoniška, tai tada yra visai kitaip.

O išmokti nėra nieko ypatinga. Hieroglifai – įdomūs, jie gyvi. Kaip sako, su jais galima kalbėtis, tai yra 4 tūkst. metų išmintis, atėjusi iš Kinijos. Norėdamas suprasti tą kalbą, turi atsiriboti nuo savo stereotipų. Tam, kuris moka tą padaryti, yra lengviau.

Japonų ir kinų kalbos yra nepaprastos, jos lavina atmintį, padeda geriau įsiminti informaciją. Iš karto sunku įsiminti kelis hieroglifus. Prieš egzaminą išmoksti 100 hieroglifų, bet po 3 dienų jų vėl neprisimeni, nors egzaminą išlaikei. Aš pirmą semestrą praktiškai į kiną nebuvau nuėjęs, nes važiavau išmokti kalbos, o ne gauti popieriuką.

– Ar japonų mąstymo būdo, etikos pažinimas padarė jums pačiam įtaką?

– Be jokios abejonės, ir labai didelę. Japonijoje yra firmų, kurios prieš pradėdamos darbą, medituoja. Meditacija padeda, žmonės atsipalaiduoja, šnekasi su kosmosu. Tu pamatai išorę, visumą, ne šakelę, ne dalį. Bet kurioje srityje, jei matau kažkokį reiškinį, aš bandau išplėsti, pamatyti, kas vyksta visame kontekste, o ne tik vieną reiškinį.

Rasa PADVAISKAITĖ

Šaltinis "Kauno diena", http://www.kaunodiena.lt