Naujienos

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Antano Valionio kalba Varšuvos universitete

2005 m. gruodžio 1 d.

 

Gerbiamasis pone Rektoriau,

Mieli studentai,

Ponios ir ponai,

Man labai malonu lankytis šiame garbingame Universitete. Prieš keliolika metų čia, Varšuvos universitete, apsigyniau daktaro disertaciją, čia sėmiausi žinių ir patirties, kuri man dabar labai praverčia.

Prieš dvejus metus teko garbė iš šios tribūnos pasvarstyti apie Lietuvos ir Lenkijos vaidmenį naujojoje Europoje. Tai buvo labai įdomi ir labai naudinga diskusija.

Dėkoju Jums, pone Rektoriau, ir Jums, gerbiamieji šio Universiteto atstovai, kad nepamirštate, kad kviečiate ir tokia gražia forma tęsiate svarbų Lietuvos ir Lenkijos dialogą.

Šiandien norėčiau pakalbėti apie solidarumo vertę šiuolaikinėje Europoje. Kokią reikšmę solidarumo principas vaidina mūsų valstybių santykiuose ir visoje Europos Bendrijoje?

Manau, kad dauguma jūsų sutiks su nuomone, jog solidarumas – vienas kertinių akmenų, kurio pagrindu buvo ir yra kuriama taika, pasitikėjimas ir gerovė Europoje ir pasaulyje. Šlovingiausi Lietuvos ir Lenkijos istorijos puslapiai susiję su bendru mūsų valstybių gyvavimu. Nuo Krėvos sutarties laikų daugiausia mūsų šalys yra pasiekusios kartu.

Vis dėl to būta ir laikotarpių, kai mūsų santykius temdė nesutarimų ir nesantaikos šešėlis. Diplomatinių santykių nebuvimas tarpukariu – tamsūs mūsų istorijos puslapiai, sukėlę skaudžių padarinių ir Lietuvai, ir Lenkijai. Dabar, žvelgdami atgal, galime įvertinti, kokia  iracionali tai buvo politika, kokių pražūtingų padarinių ji sukėlė.

Tačiau daugybę išbandymų patyręs ir šimtmečių  patirtį turintis mūsų tautų ir valstybių dialogas atspindi esmines mus vienijančias vertybes: nenugalimą laisvės siekį ir mūsų solidarumą, siekiant bendrų tikslų.

Ponios ir ponai,

Vargu ar galima rasti geresnę vietą kalbėti apie solidarumo vertybę nei Lenkija. Šią vasarą minėjome jau 25-ąsias „Solidarumo“ judėjimo metines. Prieš 25-erius metus Gdansko uoste įsižiebusi „Solidarumo“ kibirkštis uždegė laisvės žiburį visoje Europoje.

Tuo metu man buvo vos trisdešimt. Puikiai pamenu tą jaudulį ir tas viltis, kurias žadino Lenkijoje prasidėję įvykiai.

Kritiniu Lietuvai metu, kai nepriklausomybės daigus bandė sutraiškyti sovietiniai tankai, Gdanske, Vroclave, kituose Lenkijos miestuose vyko tūkstantiniai mitingai mūsų laisvės siekiams paremti.

Varšuvoje, pasinaudojant „Solidarumo“ parama ir patirtimi, buvo rengiamos sąlygos Lietuvos emigracinės vyriausybės darbui. Jūsų šalyje ruošėmės leisti nepriklausomą lietuvišką spaudą, transliuoti lietuviškas radijo laidas, tuo atveju, jei Lietuvoje nepriklausomybė vėl būtų nuslopinta brutalia prievarta.  Lietuvos vadovybė palaikė nuolatinį ryšį su Varšuva kritinėmis Sausio dienomis, per Varšuvą žinios apie mūsų tautos ryžtą apginti savo laisvę sklido pasauliui.

Šie į žmonių sąmonę giliai įsirėžę įvykiai, esu tikras, dar ilgus dešimtmečius tarnaus kaip mūsų gerus santykius ir glaudų bendradarbiavimą skatinantis „užtaisas“.

Ponios ir ponai,

Ką solidarumas reiškia dabar, kai Lietuva ir Lenkija jau tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis, ieško savo naujos tapatybės globalių iššūkių akivaizdoje?

Vienas iš europinės vienybės puoselėtojų, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristide Briandas dar 1929 metais sakė: „Europos valstybes turi sieti solidarumo ryšys, kuris leistų drąsiai atremti kylančius iššūkius“.

Lietuva į euroatlantines struktūras atėjo tvirtai tikėdama solidarumo jėga. Tikėjome ir tikime, kad kartu galime padaryti daugiau ir geriau.

Tiesą sakant, visas integracijos dešimtmetis buvo savotiškas europinio solidarumo išbandymas. Ir džiaugiamės, kad siekdami narystės NATO ir Europos Sąjungoje, visada galėjome remtis tvirta ir besąlygiška Lenkijos parama.

Šiandien gali atrodyti, kad solidarumo pamatus Europoje pakirto negailestinga erozija. Matome, kaip sunku susitarti dėl daugiamečio ES biudžeto. Mūsų valstybės – Lietuva, Lenkija, kitos naujosios šalys – netgi turėjo priminti ES senbuvėms, kad pinigai nėra vienintelė ES valstybes siejanti gija.

Ne taip seniai matėme, kaip išsiskyrė nuomonės dėl JAV veiksmų Irake. Ir koks buvo kai kurių ES lyderių elgesys, projektuojant Europos Sąjungos energetikos ateitį.

Visa tai, be abejo, kelia tam tikrą nerimą. Tačiau manau, kad tas nerimas turėtų mus paskatinti  dar aktyviau veikti drauge. 

Esu tikras, kad  Europos Sąjunga  netaps nei stipresnė, nei vieningesnė, nei turtingesnė, jei esminės vertybės bus paminamos dėl siaurai suvokiamo trumpalaikio ekonominio intereso ar vienadienės politinės konjunktūros.

Vieningą, saugią, klestinčią Europą galėsime sukurti tik tuomet, jei mažės jos regionų ekonominiai ir socialiniai skirtumai. Būtent šis valstybių ir regionų solidarumas bei savitarpio pagalba sukūrė prielaidas sklandžiai atsirasti bendrajai rinkai ir bendriems pinigams.

Po šimtmečius trukusių tarpusavio nesutarimų Europa tapo stipri ir galinga todėl, kad buvo paisoma kertinio europinės sanglaudos principo – pirmiausia padėti  tam, kam tos paramos labiausiai reikia. 

Ponios ir ponai,

Solidarumas niekada nebuvo akivaizdi duotybė. Jį sukurdavo tikslingos žmonių pastangos, sąmoninga valstybių politika.

Viso to Europa dar tik mokosi. Tačiau dabar, kai jos gretose – Lenkija, Lietuva ir kitos regiono valstybės, - to mokytis tiesiog  būtina. Antraip vėl  neišvengiamai kartosime istorijos klaidas, kurių kainą mes visi puikiai žinome. 

Šiame procese Lietuvai ir Lenkija kyla trys uždaviniai:

Pirma – turime savo pavyzdžiu uždegti kitas Europos valstybes glaudesniam bendradarbiavimui. Per penkiolika metų Lietuva ir Lenkija iš esmės pakeitė regiono raidos dinamiką. Šiandien kartu dalyvaujame įvairiose tarptautinėse operacijose, kartu sprendžiame europinės ir transatlantinės darbotvarkės klausimus. Šiemet įvyko jau penki aukščiausio lygio dvišaliai vizitai. Tokio intensyvumo santykių Lietuva neturi nė su viena kita valstybe.

Šiandien galime drąsiai tarti, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai gali būti puikiu solidarių tarpvalstybinių santykių pavyzdžiu kitoms valstybėms. Senas nuoskaudas ir užgautas ambicijas pakeitė konstruktyvus pokalbis ir strateginė partnerystė. Ši patirtis leidžia kalbėti apie naujus projektus ir dar glaudesnį bendradarbiavimą. Turime siekti, kad vis glaudesnių  santykių teigiamą poveikį pajustų ne tik prezidentai, ministrai, bet ir paprasti žmonės.

Tačiau tenka konstatuoti, kad ir tiesiogine, ir perkeltine prasme Lietuvą ir Lenkiją vis dar skiria didelis ir tankus miškas. Tačiau argi mes taip ir nerasime kelio per tą mišką, kad galėtume sparčiau plėtoti naujų kelių ir geležinkelių infrastruktūrą, plėtoti pasienio bendradarbiavimą, įveikti psichologinę užkardą tarp mūsų žmonių?

Manau, kad turime rasti būdų, kaip įveikti šias kliūtis. Apie tai atvykau kalbėtis ir su naująja Lenkijos valdžia. Tikiu, kad diskusijose su Jumis taip pat išgirsiu įdomių minčių ir pasiūlymų.

Antra – turime vengti pagundų šiuolaikinėje Europoje spekuliuoti “nacionaline korta”. Tai būtų žingsnis atgal. Sykį įveikusi nacionalines ambicijas Europa turi eiti pirmyn ir kurti naują XXI amžiaus tarpvalstybinių santykių modelį, kuris remiasi tarpusavio pasitikėjimu, valstybių nacionalinių interesų derinimu priimant bendrus sprendimus.

Kaip tai nelengva, matome, pavyzdžiui,  iš diskusijų dėl  daugiamečio ES biudžeto.  Tačiau vienokį ar kitokį sprendimą vis vien teks priimti. Galbūt Lietuvos ir Lenkijos požiūriai į visas detales nebus identiški. Tačiau tikiu, kad dėl principų išliksime vieningi: Europos Sąjungos biudžetas turi būti priimtas kuo greičiau, jis turi skatinti vidinę harmoniją tarp valstybių narių ir suteikti Europos Sąjungai realius instrumentus vykdyti bendrą politiką ne tik ES viduje, bet ir išorėje.

Šiame fone labai svarbu atgaivinti transatlantinį bendradarbiavimą. Matome konkrečius žingsnius, kurių imasi Europos Sąjungos valstybės,   siekdamos suaktyvinti pastaruoju metu kiek apsnūdusius santykius su JAV. Tai džiugina. Esu tikras, kad Lenkija ir Lietuva visada aktyviai rems transatlantinį bendradarbiavimą. Būtų didžiausia klaida, jei leistume atsirasti skirtingoms mūsų bendrų vertybių interpretacijoms. Demokratija yra viena, o mūsų saugumas – nedalomas.

Trečia – turime paremti besiplečiantį solidarumo sąjūdį mūsų, o dabar – ir ES tiesioginėje kaimynystėje. Ukrainos, Gruzijos, Moldovos piliečiams mūsų paramos reikia dabar. Jos reikia ir sunkiai gimstančiai  Baltarusijos demokratijai. Europos Sąjunga dar neturi ilgalaikės pozicijos dėl bendradarbiavimo su šiomis šalimis. Turime padėti šią poziciją suformuluoti, tad padarykime tai kartu!

Solidarumo dvasią reikia stiprinti ir visų šalių, siekiančių integruotis į europines ir transatlantines struktūras, atžvilgiu. Naujosioms Europos Sąjungos ir NATO valstybėms tenka svarbi užduotis remiant mūsų partneres, siekiančias įsijungti į Europos ir Atlanto bendruomenę. Plečiantis euroatlantinei bendruomenei, solidarumo laukia nauji iššūkiai.

Prisiminkime, kad kurdami Vilniaus dešimtuką vadovavomės solidarumu ir aiškiu mūsų bendrų tikslų suvokimu. Vilniaus dešimtukas suvienijo narystės NATO siekiančias valstybes nuo Baltijos iki Juodosios ir Adrijos jūrų.  Solidariai sprendėme ir klausimus, susijusius su mūsų integracija į Europos Sąjungą. Turime tęsti ir stiprinti šią unikalią bendradarbiavimo tradiciją. Kitas šuolis gilesnės integracijos link galimas tik stiprėjant mūsų visų solidarumui.

Ponios ir ponai,

Visa lietuvių ir lenkų tautų istorija - tai tarpusavio sugyvenimo formų paieškos. Turėjome ne vieną progą įsitikinti, kad abiejų tautų laimėjimai kildavo tik iš tarpusavio paramos, o nuosmukiai - iš tarpusavio nesutarimų.

Glaudi Lietuvos ir Lenkijos partnerystė turi daug privalumų. Tačiau svarbiausia – kad dviejų valstybių vieninga pozicija įgyja didesnį svorį regioniniuose ir europiniuose formatuose.

Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo patirtis bei integracinių procesų dinamika Europoje rodo, kad einama teisingu keliu, o mūsų santykių sėkmės formulė – išlaikyti užsimezgusias strateginio bendradarbiavimo kryptis ir jas išplėsti.

Solidarumas leido mūsų valstybėms pakilti nuo nevienareikšmiškų santykių iki strateginės partnerystės, o visai Europos valstybių bendruomenei – konsoliduotis ir sukurti pažangų, lygiateisiškumo ir demokratijos pagrindais grindžiamą bendradarbiavimą.

Tad tikiu, kad ir toliau veiksime kartu, palaikysime vienas kitą ir nuolat žvelgsime į ateitį. Būtent tokia partnerystė ir bendri integraciniai siekiai sukuria pridėtinę vertę ir atveria neribotų galimybių mūsų žmonėms.

Visą tai apibūdinama vienu žodžiu – solidarumas.

Ačiū už dėmesį.