Naujienos

Vilnius, Forum Palace, 2004 metų gegužės 6 diena Gerbiamieji apskritojo stalo dalyviai, Mieli svečiai, Ponios ir ponai, Vos prieš kelias dienas atšventėme Lietuvos ir Lenkijos narystę Europos Sąjungoje. Gražu ir simboliška, kad šis istorinis įvykis sutampa su kita mūsų naujausių laikų istorijos sukaktimi – Sutarties dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo dešimtmečiu.

Ši sutartis – ypatinga. Ji mums pasiūlė naują dvišalių santykių filosofiją, iki tol mums neįprastą kalbėjimo būdą, grindžiamą abipusės pagarbos ir sutarimo paieškos principais.

„Mes atveriame duris“, – pasirašant šią sutartį pastebėjo Prezidentas Lechas Valensa. Ir iš tiesų – atvėrę duris, mes sujungėme tai, ką istorija du šimtmečius buvo išskyrusi.

Man teko stovėti prie šios sutarties ištakų. Buvau pirmasis Lietuvos Respublikos ambasadorius, paskirtas į Varšuvą ją vykdyti. Tad apie mūsų valstybių santykius negaliu kalbėti abejingai.

Mane, kaip tikriausiai ir Jus, saisto šios sutarties moralinės nuostatos. Aš tikiu, kad Lietuva ir Lenkija turi savo pareigą ir vaidmenį šiuolaikinėje Europoje. Aš noriu matyti Lietuvą ir Lenkiją aktyviai kuriančias mūsų žemyno ateitį.

Tačiau ar tai nėra tik svajonė?

Sutarties dešimtmečio išvakarėse ir Lietuvoje, ir Lenkijoje išsakyta nemažai abejonių dėl mūsų valstybių strateginės partnerystės. Viešai iškelti klausimai, į kuriuos privalome atsakyti:

Ar iš tiesų Lietuva neparėmė Lenkijos derantis dėl Europos Sąjungos Konstitucijos?

Ar iš tiesų Lenkija nusigręžė nuo Lietuvos derantis dėl Kaliningrado tranzito?

Kodėl Via Baltica, Rail Baltica, elektros tilto statybos Lenkijoje nepajuda iš mirties taško?

Ir kodėl Lietuva iki šiol neranda sprendimo dėl lenkiškų pavardžių rašybos?

Visi šie klausimai rodo ne mūsų strateginės partnerystės silpnumą, o tai, kad mums reikia naujo kalbėjimo būdo ir naujų instrumentų stiprinti šią partnerystę. Europos Sąjungoje ir NATO savo santykius kuriame kitomis aplinkybėmis. Mūsų dėmesio lauke randasi vis daugiau europinių, euroatlantinių interesų. Taigi siekiant bendrų rezultatų jau nepakanka vien politinės paramos ir politinių sprendimų.

Pragmatiškame europinių ir euroatlantinių interesų pasaulyje sparčiai prarandame kaimyniško bendravimo malonumą. Susitinka prezidentai, premjerai, ministrai, ir visuomenė iš karto klausia: „O kokia nauda? Kokie rezultatai?“

Tarsi aplankyti kaimyną reikia tik tada, kai pritrūksta degtukų ar druskos.

Taip ir stovime prie atvirų durų, o vieni pas kitus į svečius užeiti nedrįstame. Mus stabdo netikrumas, nežinomybė, kai kurie iki šiol neišspręsti klausimai. Tačiau pirmiausia – nuogas pragmatizmas, ėjimas pas kaimyną „iš reikalo“.

O galėtų būti kitaip. Lietuva ir Lenkija galėtų grąžinti Europai Vakaruose jau kiek pamirštas kaimyniško bendravimo formas. Ar tai realu – štai mano klausimas Jums: politikams, akademikams, intelektualams.

Manau, jog turėtume siekti, kad kaimynystės dvasia persmelktų visą Lietuvos ir Lenkijos visuomenę. Per dešimtį metų ji įsitvirtino mūsų politiniuose sluoksniuose. Valstybių vadovai – buvę ir esami – vienas kitam pasiskambina, užsuka vieni pas kitus pakeliui į vieną ar kitą pasaulio sostinę. Ir tai daro ne tik „iš reikalo“.

Tačiau plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose Lietuvos ir Lenkijos kaimynystė – dar nesuvokta, neįsisąmoninta. Dar ir šiandien mums, Vilniuje, Varšuva yra toli toli – toliau nei Ryga, Talinas, ar netgi Maskva. Žmonės nustemba, kai pasakai, kad iki Lenkijos sostinės – ne ką toliau, nei iki Lietuvos pajūrio.

Simboliška, bet tik prieš kelias dienas pradėta ardyti spygliuotos vielos tvora, skyrusi mūsų valstybes daugiau kaip 50 metų.

O apie mūsų santykius vis dar kalbame keliolikos metų stereotipais.

Todėl privalome siekti, kad šie – dažniausiai psichologiniai atstumai kuo greičiau sutrumpėtų. Kad per kitą dešimtmetį taptų įprasta apsipirkti Varšuvoje, nueiti į teatrą Vilniuje, praleisti savaitgalį Druskininkuose ar Mikolajkose.

Šiose srityse vis dar jaučiamas mūsų politikų ir valdininkų nerangumas, platesnės vizijos stoka.

Štai Via Baltica – paremontuosime, paplatinsime, o iš esmės rekonstruoti imsimės ne anksčiau kaip 2014-2015 metais?

Arba dėl pavardžių: tikimės, kad pats laikas išspręs šį klausimą, o dabar jį galima mandagiai nutylėti?

Visame kame matomas nuogas pragmatinis interesas.

Ar galime apie šiuos dalykus kalbėti ne būsimuoju, o esamuoju laiku?

Pavyzdžiui: užbaikime Via Baltica ir Rail Baltica iki 2010 metų.

Suprojektuokime ir nutieskime magistralę, kuri sujungtų Vilnių ir Varšuvą į šiuolaikinį „Naujosios Europos“ dvimiestį.

Pakeiskime įstatymus, jeigu jie atveria kelią į mūsų raidyną europietiškiems rašmenims.

Išsaugokime tautines mokyklas, jeigu yra norinčių jose mokytis.

Skamba nepagrįstai ir šventvagiškai?

Tačiau pagalvokime, kaip šventvagiškai kadaise turėjo skambėti žinia apie Jogailos ir Jadvygos vedybas. Ir tai, tikiu, ne vienintelis „šventvagiškas“ mūsų tautų sprendimas per daugiau kaip keturis šimtus bendros istorijos metų.

Narystė Europos Sąjungoje paspartins Lietuvos ir Lenkijos ekonominių ir prekybinių ryšių plėtrą. Tačiau kaimynystės dvasią galime sukurti tik mes patys. Ir to galime pasiekti nesprausdami savęs į griežtus pragmatizmo rėmus.

Leiskime sau būti šiek tiek iracionalūs. Tapkime tikrais kaimynais.

Priešingu atveju galime likti stovėti prie atvirų durų. Narystė Europos Sąjungoje automatiškai nesuveda mūsų į vieną šeimą. Briuseliui tikriausiai ne taip svarbu, per kiek valandų mes atvykstame vieni pas kitus ir kokiais ženklais rašomos mūsų pavardės.

O mums svarbi kiekviena valanda, kiekvienas kablelis. Ir būtų liūdna, jei nebebūtų svarbu.

“Ne mano reikalas” – tai irgi viena iš kaimyninio sugyvenimo formų. Šiandien, deja, ji pavojingai skverbiasi į mūsų valstybių santykius. Esą: „Turite problemų? Spręskite jas patys. O mus domina tik tai, kas mums naudinga“.

Šis pragmatinio atsiribojimo kelias niekur neveda. Lietuvoje kartais girdėti pasiūlymų „pamiršti“ Lenkiją. Ir iš tiesų – su Šiaurės Europa mūsų prekyba siekia apie 20 procentų, su Lenkija – vos keturis. Kartais sunku paaiškinti, kodėl jūra prekiauti paprasčiau, nei sausuma.

Kita vertus, jau tampa tradicija, kad prieš Europos Sąjungos susitikimus susitinka trys Baltijos ir trys Šiaurės valstybės. O kur gi Lenkija? Kodėl Varšuvoje Vilnius pralaimi Prahai, Madridui – netgi jei turime aukščiausio lygio dvišales institucijas?

Politinėse deklaracijose įkalinta kaimynystė negali būti patvari. Šiandien turėtume diskutuoti, kaip ją išlaisvinti, kaip stiprinti mūsų visuomenių kaimynišką dialogą, kaip plėsti kasdienius verslininkų, intelektualų, akademikų, jaunimo ryšius, Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionų bendradarbiavimą. Politikai turi jausti rinkėjų valią ir norą stiprinti Lietuvos ir Lenkijos ryšius.

Todėl kelčiau tokius politinius uždavinius mūsų strateginei partnerystei:

Pirma – stiprinti Lietuvos reikšmę Lenkijai. Drįsčiau teigti, kad šioje srityje dar ne viskas padaryta. Kuo Lietuva bus ekonomiškai stipresnė, kuo platesnis bus jos ryšių tinklas Šiaurės Europoje ir visoje Europos Sąjungoje, tuo ji bus reikalingesnė Lenkijai.

Savo ruožtu Lenkijos politinė parama, plečiami instituciniai, ekonominiai, infrastruktūriniai ryšiai stiprina ir stiprins Lietuvą regiono ir Europos politikoje.

Antra – turi didėti Lenkijos vaidmuo Baltijos jūros regione. Artėjantis pirmininkavimas Baltijos Jūros Valstybių Tarybai primena, kad Lenkija – ir Baltijos jūros valstybė. Norėtųsi, kad šis suvokimas plačiau pasklistų tiek Europoje, tiek regione, tiek pačioje Lenkijoje. Bendradarbiavimas su Lietuva turi vesti į platesnius Baltijos ir Šiaurės-Baltijos formatus, suaktyvinti Vokietijos dalyvavimą regioninėse iniciatyvose.

Turime atkreipti dėmesį ir į pasienio regionų nuo Alytaus iki Gdansko ekonominę ir socialinę padėtį, pažiūrėti, ką galime padaryti kartu, naudodamiesi vietiniais ir Europos Sąjungos fondais.

Trečia – Lietuva ir Lenkija turėtų praturtinti Europos Sąjungą savo “iracionalaus pragmatizmo” filosofija. Ukrainos, Baltarusijos galima narystė Europos Sąjungoje, Kaliningrado srities dalyvavimas Europos Sąjungos erdvėse – kodėl gi ne? Tai, kas šiandien Briuselyje rėžia ausį, rytoj gali tapti europinės politikos leitmotyvu.

Savo patirtį, įgytą kuriant tarpusavio santykius, šiandien galime pasiūlyti Europos Sąjungai, mezgančiai ryšius su “naujaisiais” kaimynais. Su jais, pasak Ježio Giedrojco, mus sieja istorinė ir moralinė atsakomybė. To irgi negalime pamiršti.

Ir ketvirta – turime saugoti bendrąsias Europos vertybes, stiprinti Europos Sąjungos įtaką regione ir pasaulyje. Brangindama transatlantinį ryšį, Europos Sąjunga greičiau taps pasaulio galybe, o plėtodama draugiškus ir konstruktyvius santykius su Rusija, ji geriau užtikrins taiką ir stabilumą Europoje. Šiandien Lietuva ir Lenkija – šių įvykių sūkuryje. Turime pasiekti, kad mūsų nuomonė būtų girdima ir darytų įtaką.

Ponios ir ponai,

Regiono traukos centras – savitos, per šimtmečius susiformavusios politinės kultūros centras – štai į ką turėtų būti nukreiptos Lietuvos ir Lenkijos pastangos. Kartą istorijoje jau buvome tai pasiekę, tačiau išsaugoti nesugebėjome.

Šiandien turime galimybę pradėti iš naujo. Ir pradėti turėtume nuo savęs. Žengę žingsnį į politinę partnerystę, sutirpdę nepasitikėjimo ledus, į kaimyninį dialogą turėtume aktyviai įtraukti plačiąją visuomenę.

Šiame kontekste mūsų susitikimas – išskirtinis. Dar sykį dėkoju organizatoriams už šios diskusijos idėją. Ir linkiu, kad ją pratęstume konstruktyvioje, kaimyniškoje atmosferoje. Kad drąsiai žengtume pro duris, kurias prieš dešimtį metų atvėrė Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties signatarai.

Ačiū už dėmesį.