Naujienos

2005 m. spalio 20 d.

Seimo Pirmininke,

Ministre Pirmininke,

Gerbiamieji Seimo nariai,

Ponios ir ponai,

Šiandien turime galimybę atitrūkti nuo kasdienių darbų maratono ir plačiau pažvelgti į Lietuvos europinę politiką, aptarti Lietuvos požiūrį į tolesnę Europos Sąjungos raidą.

Be jokios abejonės, šios diskusijos rėmus formuoja vienas svarbiausių ES politikos dalykų pastaraisiais metais – Sutartis dėl Konstitucijos Europai ir jos ratifikavimo klausimai. Po referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose, kuriuose šių šalių rinkėjai atmetė Sutartį dėl Konstitucijos Europai, vėl gali tekti svarstyti konstitucinius ES ateities klausimus, kuriuos, kaip atrodė, jau buvome išsprendę šia Sutartimi.

Kur link toliau suks Europa – ar ji bus labiau susitelkusi ir vieningesnė, ar savęs nerandanti ir susiskaldžiusi? Ar Europai reikia didesnio vienodinimo, ar skirtybių konkurencijos?

Greta šio konstitucinio klausimo, Europos Sąjungos valstybėms kol kas nepavyko susitarti dėl naujosios finansinės perspektyvos. Tai praktinis klausimas, tačiau  turintis svarbią reikšmę artimiausiai ES ateičiai: pinigų niekada nebūna per daug, ir skirstydamos lėšas valstybės vienbalsiai turi sutarti dėl prioritetų.

Dėl šių prioritetų turėtume susitarti ir mes, Lietuvos politinės jėgos, kad Europos Sąjungos struktūrose kalbėtume vienu balsu.

Dabartinę situaciją daugelis vadina krize. Mums, kurie esame ES nariai tik vienerius metus, tai bene didžiausias ES veikimo nesklandumas, kokį esame patyrę. Tačiau Europos integracijos istorijoje, kurioje dėl visiems žinomų priežasčių negalėjome dalyvauti daugiau nei 40 metų, panašių posūkių jau yra buvę.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1954 metais Prancūzijos parlamentas neratifikavo sutarties, kuria buvo sukuriama Europos gynybos bendrija. Tai pasuko integracijos procesą visiškai nauja – ekonomine kryptimi: po trejus metus trukusio apmąstymų laikotarpio 1957 m. buvo pasirašyta Romos sutartis, kuria buvo įkurta Europos ekonominė bendrija. 1965 m. buvo kilusi vadinamoji „tuščios kėdės krizė“, metams paralyžiavusi bendrijos veiklą, tačiau ji buvo sėkmingai išspręsta ir nesustabdė tolesnės integracijos.

Taigi Europos integracijos tikslo – taikos žemyne – buvo nuspręsta siekti ekonominėmis priemonėmis. Ir tik 1992 m. Mastrichte vėl buvo sugrįžta prie politinės integracijos – po 38 metų ratas vėl sugrįžo atgal. Valstybės narės naujomis aplinkybėmis iš naujo suvokė politinės integracijos reikalingumą ir tai įgyvendino.

Manau, kad dabartinę padėtį vertinti turime pagal tikslus, kurių siekėme. Lietuvai reikėjo šios Konstitucijos tam, kad Europa taptų stipresnė. Šis dokumentas padėtų konsoliduoti mūsų suverenitetą ir jį paversti į visaeuropinius veiksmus. Tai leistų geriau koordinuoti ir efektyviau įgyvendinti politikas. Kadangi Europos Sąjungą laikome veiksmingu instrumentu Lietuvos interesams įgyvendinti, taigi esame suinteresuoti efektyvia sąjunga.

Pavyzdžiui, užsienio ir saugumo politika. Lietuvos galimybės įtakoti mums svarbius procesus kaimynystėje per ES institucijas yra žymiai didesnės, nei tai darant vien tik dvišalėmis priemonėmis. Dėl to esame suinteresuoti, kad bendra ES užsienio politika būtų stipresnė ir vieningesnė, nei ji yra dabar. 

Veikdami kartu su kitomis ES šalimis galime kurti saugesnę aplinką aplink Lietuvą. Be to, kuo efektyvesnė yra ES, tuo mažiau vietos lieka įvairiems „galios žaidimams“. Siekiame stiprios ES tiek viduje, tiek ir išorėje, konsoliduotos politiškai ir ekonomiškai.

Dabar, kai ES Konstitucijos ratifikavimas nusitęsė mažiausiai keleriems metams, pradedame dar aiškiau matyti, kad ši Konstitucijos mums gali būti ir jau yra naudinga. Akivaizdu tai, kad šio dokumento atmetimas referendumuose nereiškia dabartinio status quo užfiksavimo ilgam laikui.  Jau dabar vyksta „apmąstymo laikotarpis“ ir aiškiai jaučiama būtinybė Europos Sąjungai atsakyti į kylančius objektyvius iššūkius ir net subjektyvius klausimus.

Svarbu ir tai, kad diskusijoje aktyviai dalyvauja ir tos šalys, kurios ES Konstituciją atmetė. Vėl suaktyvėjo ir svarstymai apie „dviejų greičių Europą“ – o tai mums nenaudinga, nes atsiranda tikimybė, kad liksime „už borto“ ir sprendimai bus priimami be mūsų. Konstitucija šia prasme buvo naudingas dokumentas, nes atspindėjo visų 25 šalių kompromisą. Aiškiai matoma, kad ES Konstitucija išlieka tolesnės integracijos krypties gairėmis.

Tačiau dabartinė padėtis įdomi tuo, kad vykusioje ir vykstančioje diskusijoje svarbiausias ne pats Konstitucijos tekstas. Šioje diskusijoje svarbios ne tiek pačios institucijos, o ekonominiai klausimai ir ES vaidmuo pasaulyje. Todėl dabar reikėtų konkrečių Europos Sąjungos veiksmų konkrečiose srityse – pavyzdžiui, pasiekti sutarimą dėl finansinės perspektyvos, baigti kurti vidaus rinką paslaugų srityje, arba imtis ryžtingiau įgyvendinti Lisabonos strategiją. Lietuvai šie sprendimai svarbūs pirmiausia dėl to, kad jie suteiks aiškumo mūsų lėšų planavimui, paspartins mūsų ūkio integraciją į ES rinkas ir padidins jo konkurencingumą.

Šiems sprendimams reikia ne tiek naujų teisinių priemonių, kiek politinės valios. Ir dabartinė padėtis galėtų tapti tuo postūmiu, kuris priverstų visas valstybes imtis ne visada populiarių, bet reikalingų veiksmų.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Europos Sąjunga turi suderinti dvi kryptis – integracijos gilinimą ir Sąjungos geografinę plėtrą. Negalėčiau teigti, kad šiuo metu justume pasipriešinimą integracijos plėtojimui, netgi priešingai – išreiškiamas nepasitenkinimas dabartine padėtimi, kad ES daro per mažai. Taigi akivaizdu, kad dabar tikrai nebus pauzės, kurios metu visi planai padedami į stalčių. Priešingai, diskusijos, kuriose turime dalyvauti ir mes, tampa vis aktyvesnės.

Dar 2001 m. Lakeno susitikime, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, Europos valstybių vadovai sutarė, kad Europos Sąjungai reikia reformos. ES kyla 2 iššūkiai – vidinis ir išorinis. Viena vertus, Europos Sąjunga turi veikti efektyviau, o kita vertus ES turėtų geriau prisitaikyti prie globalizacijos procesų. Keičiasi ir pati Europos Sąjunga – Europos konstitucinį procesą inicijavo artėjanti didžiausia istorijoje Sąjungos plėtra, kurios dalimi buvome ir mes. Dabartinį apmastymo laikotarpį taip pat gerokai įtakoja plėtros klausimai. Šį mėnesį Europos Sąjunga priėmė sudėtingą, bet strategiškai pagrįstą sprendimą pradėti derybas dėl narystės su Kroatija ir Turkija. Įvykdydama savo įsipareigojimus valstybėms kandidatėms ES parodė, kad ji išlieka atvira organizacija. Dabar šalių kandidačių narystės perspektyva priklauso nuo to, kaip jos pajėgs vykdyti su naryste ES susijusius įsipareigojimus. Turkijos suartėjimas su ES svarbus ir platesniame civilizacijų dialogo kontekste.

Europos integracija niekada nebuvo staigių judesių rezultatas, ji yra ilgų diskusijų ir pozicijų derinimo pasekmė. Kaip jau minėjau, politinei sąjungai sukurti prireikė 40 metų. Bendrai valiutai nuo pirminio projekto iki faktinio įvedimo – apie 30 metų. Tačiau matome, kad objektyvūs ES kylantys iššūkiai, didėjantis ES įsitraukimas į pasaulio įvykius verčia mus vienaip ar kitaip ieškoti atsakymų.

Nors referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje išdavoje aktyviai diskutuojama kuria linkme turėtų toliau plėtotis ES integraciniai procesai, poreikis turėti stipresnę ir vieningesnę bendrą ES užsienio ir saugumo politiką beveik nekelia kontraversijų. Iš tikrųjų, ES autoritetas tarptautinėje arenoje nuolat stiprėja, o ES įtaka bei dalyvavimas sprendžiant konfliktus visame pasaulyje nuolat plečiasi.

Šiandien ES jau nebėra vien tik didžiausia pasaulyje humanitarinės pagalbos teikėja. Praėjo laikas, kai trečiųjų šalių požiūris į ES galėjo būti apibūdinamas posakiu „mokėkit, bet nemokykit“. ES turi visapusiškus krizių valdymo – ir karinio, ir civilinio – pajėgumus ir jau niekas nebesistebi pamatęs ES misiją karščiausiuose pasaulio taškuose Afrikoje ir Azijoje. Nieko nebestebina ir tai, kad ES misijose Gruzijoje, Bosnijoje ir net tolimojoje Indonezijoje sutiksi ir Lietuvos atstovus.

Tačiau paprasčiausia ES įtakos mastą būtų iliustruoti pokyčiais mums gerai pažįstamoje Rytų kaimynystės erdvėje.

Visų pirma norėčiau pažymėti, kad po paskutinės plėtros bangos ES Bendros ir užsienio politikos darbotvarkė tapo labiau „subalansuota“: Lietuvai tik įstojus į ES, BUSP darbotvarkėje vyravo pietinės kaimynystės, t.y. Artimųjų Rytų, Afrikos temos, tačiau nuosekliais pasisakymais apie rytinėje kaimynystėje spręstinas problemas, naujosioms narėms pavyko pasiekti, kad ES Taryba daugiau dėmesio skirtų būtent Rytų kaimynystės regionui.

Ypatingą dėmesį Skiriame ES politikai Baltarusijos atžvilgiu. Lietuvai ypač svarbu, kad demokratinės jėgos Baltarusijoje gautų kuo daugiau ES ir šalių narių paramos. Tuo tikslu vasario ir kovo mėnesiais Lietuvoje buvo surengti du tarptautiniai seminarai, viename jų dalyvavo Europos komisarė, atsakinga už kaimynystės politiką, B. Ferrero-Waldner. Vilniuje pavyko surengti ES Aukštojo įgaliotinio J.Solanos ir JAV Valstybės sekretorės C.Rice susitikimą su Baltarusijos opozicijos atstovais neformalaus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo metu. Norėčiau ypač padėkoti Europos Komisijai, mūsų partneriams Europos Sąjungoje už paramą Vilniuje steigiant Europos humanitarinį universitetą. Universitetas jau veikia ir tai yra stiprus ES paramos pilietinėms visuomenėms kaimynystėje ženklas.

Lapkričio mėnesį minėsime Ukrainos oranžinės revoliucijos, kurioje svarbus tarpininko vaidmuo teko Lietuvos Respublikos Prezidentui, metines. Oranžinė revoliucija ne tik atvėrė Ukrainai suartėjimo su ES perspektyvą. Kartu tai buvo stiprus impulsas demokratiją ir reformas pasirinkusioms regiono šalims jungtis į bendriją, plėsti ryšius su demokratizacijos ir reformų kelią jau praėjusiomis šalimis. Aktyviai palaikome ir palaikysime šį procesą, vienijantį šalis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Pirmas „Demokratinio pasirinkimo bendrijos“ valstybių vadovų susitikimas įvyks šių metų gruodį. Planuojame, kad antrasis šių šalių vadovų susitikimas įvyks Vilniuje 2006 m. pavasarį.

Europos Sąjungai ypač svarbu garantuoti stabilumą kaimynystėje ir išspręsti likusius „užšaldytus“ konfliktus posovietinėje erdvėje. Žengti nemaži žingsniai, Europos Sąjungai įsitraukiant į Padnestrės konflikto sureguliavimą: ES kaip stebėtoja įsitraukė į ESBO penkiašales derybas dėl Padnestrės, o gruodį pradės darbą ES misija Moldovos – Ukrainos pasienyje. Lietuva yra viena iš misijos iniciatorių ir aktyvių rėmėjų. Norint sėkmingai išspręsti Padnestrės klausimą, būtina sukurti gyventojams patrauklią Moldovos valstybę. Pasisakome, kad būtina tvirta ES politinė ir ekonominė parama Moldovos reformų krypčiai. Įsteigdami LR ambasadą Moldovoje turėsime galimybę patys dar aktyviau remti reformų procesą šioje šalyje, ką jau aktyviai darome ir Gruzijoje.

Lietuva visą laiką buvo aktyvesnio ES įsitraukimo į Pietų Kaukazą šalininkė, aktyviai rėmė Pietų Kaukazo šalių įtraukimą į ES kaimynystės politiką. Tikimės, kad šių metų pabaigoje – kitų metų pradžioje bus parengti ES bendradarbiavimo su šiomis šalimis veiksmų planai. Lietuvos atstovai dirba ES specialaus atstovo Tbilisyje sienos stebėjimo misijoje.

Su ministre Salome Zourabichvili pasirašėme bendrą laišką, kuriuo pakvietėme Latvijos, Estijos, Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrus pratęsti Lietuvos pasiūlytą bendradarbiavimo tarp trijų Baltijos valstybių ir trijų Kaukazo valstybių iniciatyvą. Pasiūlėme surengti šešių valstybių ministrų susitikimą gruodžio mėnesį Briuselyje, kai ten suvažiuos NATO ir šalių partnerių ministrai. Tikimės, kad užsienio reikalų ministrų susitikimas Briuselyje taps įžanga į trijų Baltijos ir trijų Pietų Kaukazo valstybių prezidentų susitikimą, numatomą kitų metų vasario mėnesį Tbilisyje.

Tačiau aktyvi politika turi savo kainą.  Esame sukaupę daug vertingos patirties, kuri įdomi mūsų kaimynams, tačiau trūksta žmonių, kurie tą patirtį perduotų. Į Gruziją, Moldovą, Ukrainą siųsdami savo geriausius specialistus, juos tarsi „atimame“ iš kitų ministerijų. Tai tampa sistemine problema. Todėl kviečiu gerbiamuosius Seimo narius susimąstyti apie šį iššūkį. Jam turime skirti daugiau dėmesio. Manau, kad jaunų, kvalifikuotų specialistų ugdymas glaudžiai siejasi ne tik su mūsų švietimo politikos ateitimi, bet ir su mūsų politika išeivijos atžvilgiu, kitais aktualiais valstybės raidos klausimais.

Antra vertus, matome dideles galimybes, kur ES galėtų plačiau panaudoti savo potencialą ir autoritetą.

Stebėdami didėjančią ES įtaką Rytų kaimynystėje, manau, kartu galime konstatuoti, jog tam, kad ES iš tikrųjų taptų šio regiono šalių permainų ir reformų katalizatoriumi reikia aiškaus strateginio apsisprendimo dėl šio regiono šalių ateities. Pradėjusi derybas su Turkija dėl narystės, Europos Sąjunga turi išlikti atvira organizacija ir kitoms demokratiją ir suartėjimo su ES politiką pasirinkusioms regiono valstybėms.

Toliau turi būti plėtojami ir gilinami transatlantiniai ryšiai. ES-JAV partnerystė turi strateginę reikšmę siekiant sustiprinti ES vaidmenį pasaulio politikoje ir rasti atsakus į globalizacijos iššūkius.

Kitais metais baigia galioti ES - Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis. Baigia galioti ir analogiškos ES sutartys su kitomis regiono valstybėmis, tad atsiranda puiki galimybė apsispręsti dėl tolesnių santykių pobūdžio. Šiame kontekste neišspręstas lieka Kaliningrado regiono atvirumo klausimas. Jau kuris laikas kalbama apie bendrą ES-Rusijos strategiją Kaliningrado srities atžvilgiu, tačiau tokios strategijos kol kas nėra.

Augant ES įtakai pasaulyje kaip niekada anksčiau tampa svarbu, kad ES šalys narės sugebėtų susitarti dėl bendrųjų pozicijų ir su svarbiausiais partneriais ir tarptautinės politikos veikėjais galėtų kalbėti „vienu balsu“. Nuomonių skirtumai neturėtų paralyžiuoti ES, kai reikia ES, kaip nešališko tarpininko, aktyvaus įsikišimo sprendžiant konfliktines situacijas.

Priimant sprendimus ES turi vadovautis aiškiomis vertybinėmis nuostatomis bei nuosekliai jas įgyvendinti. Būtent tai ir sudaro ES gyvybingumo, stiprumo ir nuolatinio poreikio tobulėti pagrindą.