Naujienos

2006 m. balandžio 6 d., Klaipėdos universitetas, Klaipėda

Jau ne pirmą kartą turiu galimybę bendrauti su Klaipėdos akademiniu jaunimu, užsienio politika besidominčiais visuomenės nariais. Tai, kad NATO ateitis aptariama Klaipėdos universitete, liudija: bendri NATO ir Lietuvos reikalai rūpi ne vien tiesiogiai su Aljansu dirbančioms institucijoms, bet ir platesniam visuomenės ratui. Toks dėmesys suteikia optimizmo, kad mūsų visuomenė nėra užsidariusi ir besidominti tik vienadieniais savo kiemo reikalais. Lietuvos nacionalinius interesus vis geriau pradedame suvokti globaliame kontekste.

Prieš dvi dienas, balandžio 4 dieną, NATO sukako 57 metai. Kuriant Aljansą vienas svarbiausių Aljanso tikslų buvo atremti grėsmę iš Rytų. Šaltojo karo metu ant ribos, skiriančios suskaldytą Europą, buvo sutelkta keliasdešimt tūkstančių tankų. Jų pabūklai buvo nukreipti į Vakarus. Adekvati gynybos linija buvo ir Vakaruose.

Šiandien tai jau istorija: tankai išgabenti, garsusis Fuldos griovys teliko senuose žemėlapiuose. Prisimenu JAV Prezidento Džordžo Bušo žodžius, pasakytus mūsų šalies vadovui per pokalbį Baltuosiuose rūmuose: tie dvidešimt tūkstančių tankų, sutelktų prie tuometinės Europą perskyrusios linijos, jau niekada jos nekirs. Jie nebekels grėsmės Europai, nes linijos tiesiog nebeliko.

Kokia tuomet transatlantinio Aljanso tolesnio buvimo prasmė? Ar Šaltojo karo pradžioje sukurtas statiškas Aljansas reikalingas XXI amžiuje? Ar Aljansas sugeba prisitaikyti prie dabarties pasaulio realijų, besikeičiančios saugumo aplinkos, reaguoti į naujas grėsmes? Kokį NATO mes, Lietuvos Respublika, norime matyti ateityje? Kokie Lietuvos saugumo interesai ir kaip jie susiję su NATO?

Stodami į NATO sakėme, kad amžiams užsitikrinome didžiausią saugumą ir už mažiausią kainą. NATO netgi palyginčiau su savotišku draudimo polisu. Rūpestingas žmogus apsidraudžia, kad, įvykus nelaimei, neliktų vienišas ir bejėgis. Ką tai reiškia Lietuvai, primena mūsų istorija ir tikriausiai Jūsų matytas J. Vaitkaus filmas „Vienui vieni“.

Tačiau NATO skydas pranašesnis už paprastą draudimo polisą: draudikai  garantuoja tik nuostolių atlyginimą, o narystė NATO iki minimumo sumažina pačią lemtingų nuostolių tikimybę. Galime svarstyti, ar to pakanka šiandienos pasaulyje? Ar to reikia Lietuvai?

Esu įsitikinęs, kad NATO buvo ir yra svarbi tarptautinės saugumo architektūros dalis. Aljansas ir šiandien išlieka svarbus veikėjas tarptautinėje sistemoje. Ne atsitiktinai NATO vėliava matoma daugelyje pasaulio vietų nuo Kosovo iki Pakistano. NATO yra ten, kur būtina  užtikrinti stabilumą, saugumą, kur reikia pagalbos nukentėjusiems nuo gamtos stichijos. Be Aljanso neįsivaizduojami tarptautinės bendruomenės veiksmai Azijoje (turiu mintyje Afganistaną ir Iraką), Balkanuose. Gali būti, kad netrukus Aljanso pagalbos prireiks ir Afrikoje.

Būtent naujosios grėsmės, pirmiausia tarptautinis terorizmas ir masinio naikinimo ginklo platinimas, lėmė, kad Aljansas ėmėsi tarptautinių operacijų už euroatlantinės erdvės ribų. Jūs galite paklausti: kodėl NATO, taigi ir Lietuvai, rūpi Azija, Afrika, Balkanai? Atsakysiu buvusio NATO vadovo, Lordo Robertsono žodžiais – „Jeigu mes neateisime į Afganistaną, Afganistanas ateis pas mus“. Todėl mes, NATO, ten ir esame.

Aljanso atsakas į naująsias grėsmes dvejopas: tai transformacija ir plėtra.

Transformacijos procesas nėra savitikslis. Transformacija – tai tik nuolatinis procesas, kurio metu užtikrinamas Aljanso gebėjimas prisitaikyti ir veikti  pasikeitusioje saugumo aplinkoje. Šį procesą galima palyginti su nuolatine kelione be galutinės stotelės. Kelionė, kurioje keičiasi tik metodai, tačiau saugomos vertybės išlieka tos pačios.

Lietuvai Aljanso transformacija – tai ne tik karinių struktūrų reforma bei NATO vadovaujamos ar remiamos operacijos. Lietuvai labai svarbus transformacijos proceso aspektas – tai Aljanso politinis požiūris į naująsias grėsmes. Galime didžiuotis, kad vienas iš Aljanso atsakymų į šias naująsias grėsmes yra politinio dialogo sustiprinimas, kuris buvo inicijuotas pernai pavasarį Vilniuje vykusiame NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime. Šis politinis dialogas bus įtvirtintas šių metų lapkritį Rygoje vyksiančiame NATO Viršūnių susitikime.

Būtent per politinį dialogą ir išryškėja mūsų interesai – ko mes siekiame, kokie yra mūsų interesai NATO. Juk senosios grėsmės nunyko, o naujosios grėsmės ir jų neutralizavimo paieškos dominuoja šiandieninėje Aljanso darbotvarkėje.

Lietuvai itin aktualus demokratijos deficito Rytų kaimynystėje veiksnys. Ne paslaptis, kad demokratijos stygius mūsų kaimynystėje daro įtaką mūsų vidaus politikai, ekonomikai, informaciniam laukui. Ar Aljansas yra ta organizacija, kuri mus apsaugos ir nuo šių grėsmių? Ar NATO apsaugos mus nuo galimo energetinio šantažo? Nuo prastėjančios demografinės būklės? Nuo nusikalstamumo – tiek vidaus, tiek tarptautinio? Būsiu atviras – vargu.

Tiek nuo „švelnios ekspansijos“, tiek nuo vidaus grėsmių labiausiai gali ir turi apsaugoti stipri ir brandi piliečių visuomenė. Būtent visuomenės atsparumo, pilietiškumo, solidarumo stiprinimas ir yra ta užduotis, kai galvojame apie Lietuvos saugumą. Norėdami išvengti energetinio šantažo, turime siekti, kad šioje srityje veiklesnė taptų Europos Sąjunga. Būtent šia kryptimi mes ir dirbame, siekdami užsitikrinti energetinį saugumą, ūkio ir finansų sistemų stabilumą.

Kita vertus, jeigu politinė–karinė organizacija imtųsi užduoties apsaugoti nuo bet kokių įmanomų grėsmių, pavyzdžiui, piktybiškos propagandos, paukščių gripo ar tokios finansų krizės, kokią patyrėme 1998 metais, – natūralu, kad mažiau dėmesio liktų pačiam Aljanso stuburui – besąlygiškai kolektyvinei gynybai. Juk būtent šis stuburas, įtvirtintas Šiaurės Atlanto Sutarties Penktajame straipsnyje, garantavo, kad Šaltasis karas netapo karštuoju. Tai sudarė sąlygas Vakarų Europos politinei ir ekonominei pažangai. Tai stiprino ir Europos valstybių piliečių visuomenes. Rizikuoti, mažindami dėmesį kolektyvinei gynybai, negalime.

Manau, kad įvertinus Lietuvos interesus šioje organizacijoje, mums svarbiausia, kad transformacijos metu nebūtų susilpnintas NATO sutarties 5-ojo straipsnio aktualumas. Šis kolektyvinės gynybos principas – „vienas už visus, visi už vieną“ – buvo ir turi likti  euroatlantinės erdvės saugumo pamatas. Todėl akylai saugome, kad šis pamatinis Aljanso principas nebūtų susilpnintas.

Kitas tiesiogiai su NATO permainomis susijęs aspektas – JAV įsitraukimas į Europą. Mums NATO svarbus ir tuo, kad šiandien tai vienintelė organizacija, kurioje yra tiesiogiai susietos Europos ir Šiaurės Amerikos demokratijos. Noriu pabrėžti, kad pastaraisiais metais daug dėmesio buvo skiriama diskusijai apie tam tikrą lūžį Europos ir Amerikos jungtyje. Šioje diskusijoje dažniausiai būdavo akcentuojama, esą NATO reikšmė Europai sumažėjo. Lietuvai svarbu, kad Europai transatlantinis ryšys neprarastų savo aktualumo. Tačiau mums taip pat labai svarbu, kad NATO ir pačios Europos svarba nebūtų nuvertinta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Amerikos dėmesio tiek Europai, tiek Baltijos regionui sumažėjimas turėtų neigiamų pasekmių Lietuvos saugumui. Lietuvos darbotvarkė NATO formuojama taip, kad šis scenarijus nepasitvirtintų.

 Būkime atviri: tarp JAV ir Europos jau dabar egzistuoja grėsmingas gynybos technologijų atotrūkis. Jei jis dar padidės, Europa karine prasme tiesiog negalės sąveikauti su JAV. Ar tokia Europa reikalinga JAV? Tai – ir akmuo į mūsų pačių daržą. Jei Europoje, taigi ir Lietuvoje, gynybos išlaidos tebus tokios, kokios jos buvo kelerius pastaruosius metus, technologinis Europos atsilikimas nesumažės. Tai, beje, galioja ne vien gynybos pramonei, ne vien gynybos technologijoms.

Kitas NATO atsakas į dabarties realijas – plėtra. NATO plėtra apima bent du aspektus. Pirma – naujų narių prisijungimas prie Aljanso. Antra – Aljanso partnerysčių tinklo plėtimas. Po NATO Viršūnių susitikimo Rygoje kitas toks susitikimas tikriausiai vyks 2008 metais, dar kitas – 2009 metais – pažymės ir Aljanso šešiasdešimtmetį. Bent vienas jų bus skirtas naujų narių prisijungimo prie Aljanso klausimams.

Lietuvai svarbi Aljanso plėtra, todėl aktyviai remiame šiuos procesus tiek Balkanuose, tiek Rytų kryptimi. Kalbant apie plėtrą į Rytus, pirmiausia paminėsiu Ukrainą. Kaip ir kitos NATO valstybės, suvokiame Ukrainos reikšmę euroatlantinės erdvės saugumui, o su Lietuva Ukrainą sieja ir strateginė partnerystė. Jeigu Ukraina taps Aljanso nare, tai turės esminių teigiamų pasekmių visai Rytų Europai, taip pat ir Rusijai. Ukrainos narystė NATO įtvirtintų stabilumą ir demokratiją Rytų Europoje.

Lietuvai tai reikštų, kad saugumo ir stabilumo erdvė Europoje, kurioje išpažįstamos universalios vertybės – laisvė, demokratija, įstatymo viršenybė – išsiplėtė ir tokiu būdu mūsų geopolitinė padėtis dar labiau pagerėjo. Ne mažiau aktyviai euroatlantinės integracijos siekia Gruzija. Stengiamės, kad tiek Ukrainos, tiek Gruzijos kelias link euroatlantinės bendruomenės būtų kuo mažiau vingiuotas. Mūsų pačių euroatlantinės integracijos patirtis jau dabar labai praverčia tiek šioms, tiek Vakarų Balkanų šalims.

Keičiasi ir NATO partnerysčių suvokimas. Prasidėjo diskusijos ir apie kitokių partnerystės struktūrų kūrimą, negu šiuo metu egzistuojančios Euroatlantinės partnerystės taryba, Viduržemio jūros dialogas ir Stambulo bendradarbiavimo iniciatyva.

Žinoma, kuo daugiau draugų ir partnerių, tuo lengviau sutelkti reikalingas jėgas kovai prieš terorizmą, būtinoms misijoms ir operacijoms. Tačiau svarbu, kad bemezgant naujus partnerysčių saitus, nesusilpnėtų parama jau dabar euroatlantinių siekių turinčioms šalims, tokioms kaip Ukraina ar Gruzija.

Jei sąjungininkės nutartų formalizuoti besimezgantį naują globalų partnerysčių tinklą, kas žino, gal naujosios partnerės vieną dieną panorės tapti narėmis. Gal tokiu atveju teks ieškoti naujo vardo Šiaurės Atlanto Aljansui?

Ruošiantis šiai konferencijai, organizatoriai buvo užsiminę ir apie „Didžiąją Europą“. Tai įdomi koncepcija, nes Europos supratimas yra labai įvairus: vieni kalba apie Europos Sąjungą, kiti – apie Europą nuo Atlanto iki Uralo, dar kiti – apie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) priklausančių šalių Europą, besidriekiančią nuo Vankuverio iki Vladivostoko.

Manau, kad ne geografinis, o vertybinis kriterijus yra esminis, diskutuojant apie Europos ribas. Ten, kur baigiasi laisvė, demokratija, pagarba žmogaus teisėmis grindžiamos valstybės ir jas kuriančių piliečių visuomenės, ten baigiasi ir Europa. Vienas iš Lietuvos užsienio politikos principų – plėsti Europos, paremtos vertybiniais kriterijais, ribas. Norėdami to pasiekti, turime būti ne tik aktyvūs užsienio politikoje, bet ir stiprūs savo šalies viduje, remiami tvirtos pilietinės visuomenės.

Ačiū už dėmesį, laukiu Jūsų klausimų ir tikiuosi turiningos diskusijos.