Naujienos

Vilnius, Užsienio reikalų ministerija, 2005 m. gegužės 9 d.

Ponios ir ponai,

Sveikinu Jus visus susirinkus į metinį Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavimą. Šis suvažiavimas – pirmasis Lietuvai tapus visateise Europos Sąjungos ir NATO nare.

Užvakar Rygoje su JAV Prezidentu nemažai diskutuota, koks galėtų būti Lietuvos, Latvijos ir Estijos indėlis į euroatlantinę saugumo politiką. Taigi mus pripažįsta, mus vertina, iš mūsų tikisi konkrečių rezultatų.

Šiomis dienomis minime ir dvi kitas sukaktis – Europos dieną ir pergalės prieš nacizmą 60-ąsias metines. Jos savo ruožtu kviečia įvertinti praeities įvykių svarbą mūsų valstybės ateičiai.

Šįryt per pusryčius Respublikos Prezidentas jau iškėlė nemažai klausimų, kurie, mano vertinimu, Lietuvos diplomatinei tarnybai yra labai aktualūs. Narystė NATO ir Europos Sąjungoje kasdien išbando mūsų minties aštrumą, reakcijos greitumą ir organizacinius gebėjimus. „Šuolis į dilgėles“ – taip pirmąją narystės patirtį apibūdino vienas Lietuvos savaitraštis. Ir skauda, ir sveika. Beje, taip prieš 15 metų buvo vertinamas ir Lietuvos „šuolis“ į nepriklausomybę.

Tačiau kas abejoja, kad tokie „šuoliai“ sutelkia mūsų galias, verčia pasitempti ir daug ko išmokti?

Pirmieji narystės metai parodė, kad mūsų gebėjimai prisitaikyti – kur kas didesni, nei galėjome tikėtis. Lietuva nesugriuvo, Lietuva sėkmingai vykdo narystės įsipareigojimus ir netgi padeda kurti platesnę – europinę, transatlantinę – saugumo ir gerovės politiką.

Šiandien norėčiau pakalbėti apie tai, ką pirmieji narystės metai leido suprasti aiškiau, tačiau iki galo, regis, dar neišgrynino. Turiu galvoje mūsų užsienio politikos tikslus ir uždavinius. Bendroji strateginė kryptis lyg ir akivaizdi: įtvirtinti Lietuvą kaip regiono lyderę, savotišką regiono traukos centrą. Tai numatyta pernai prieš rinkimus pasirašytame politinių partijų susitarime; tai įtvirtinta ir naujojoje Vyriausybės programoje.

Bet ar to tikrai reikia Lietuvai? Šį klausimą dažnai girdžiu viešose diskusijose – ypač, kai ant kitos svarstyklių lėkštės – amžina sveikatos apsaugos reforma, mažos pensijos, Lietuvą paliekantis jaunimas.

Lietuvos ministerijos vos spėja sudalyvauti visose Europos Sąjungos darbo grupėse, apdoroti kalnais iš Briuselio atkeliaujančią informaciją. Atstovybės gauna vis daugiau pavedimų, kuriuos reikia vykdyti nedelsiant. Regis, kasdienių problemų tiek daug, kad jų užtektų dar ne vieneriems metams ir ne vienai ministerijai.

Tačiau kokią prasmę turi visas šis darbas be vizijos – be idėjos, kuri telktų mus visus bendram darbui? 

Ta kryptis, kuria ėjome anksčiau – į Europos Sąjungą, į NATO, – šiandien veda jau ne valstybės išorėn, o į jos vidų. Šiandien Europos Sąjunga ir NATO – tai mes ir mūsų pačių kūryba.

Šis virsmas į mūsų sąmonę skverbiasi pamažu, griaudamas ne vieną įsigalėjusį stereotipą. Anksčiau Vakarai buvo Europoje, Rytai – SSRS arba Rusijoje.  O mažytė Lietuvėlė spraudėsi kažkur tarp jų, sunkiai skindamasi kelią į Vakarus.

Kas šiandien yra Rytų, o kas – Vakarų politika? Tranzito į Kaliningradą klausimus gvildename Briuselyje, o Kijeve kalbame apie integracijos naudą ir „europinę perspektyvą“.

Drįsčiau teigti, kad takoskyra tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ mūsų politikoje baigia išnykti. Subrendo vientisa Lietuvos užsienio politika, kurios tikslas – maksimaliai užtikrinti valstybės saugumą, demokratinę raidą, sparčią ekonominę ir socialinę pažangą.

Šiandien grėsmė tapti silpna, niekam neįdomia valstybe gerokai sumažėjo. Lietuva – ne ta šalis, kurią galima pastumti, apeiti ar net pervažiuoti neatsiklausus leidimo.

Tačiau dalies aplinkybių, keliančių grėsmę mūsų valstybei, nepašalino ir narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Šias problemas – ypač tas, kurios priklauso nuo mūsų valios – privalome spręsti nuosekliai ir ryžtingai.

Štai Lietuva pavyzdingiausiai vykdo europinės teisės perkėlimo į nacionalinę teisę uždavinius. Praėjusiais metais laiku įvykdyta 99,45 proc. Europos Sąjungos direktyvų. Pirmoji vieta Europos Sąjungoje. Tačiau ką tai pasako apie mūsų valstybės tikslus?

Kitas pavyzdys: Lietuva – vis dar labai ekonomiškai atsilikusi Europos Sąjungos valstybė. Pagal BVP dalį vienam gyventojui lenkiame tiktai Latviją ir Lenkiją. Bet ar tikslas „pasivyti ES vidurkį“ leidžia spręsti apie mūsų šalies vietą ir vaidmenį Europos Sąjungos politikoje?

Valstybė įdomi tada, kai įdomi jos politika. Kad Lietuvos politika būtų įdomi, kad mus vertintų kaip rimtą partnerį, turime išsikelti šiuos uždavinius:

- savo šalyje – turtinti Europos kultūrinį paveldą, išsiveržti į priekį pažangiausių technologijų sektoriuose ir siekti visose srityse balansuoti ties riba, kurios kiti dar neperžengė;

- Europoje – turime aktyviai formuoti europinę politiką, atitinkančią valstybės interesus. Palikime pėdsaką ne tik kaimynystėje, bet ir ekonomikos, energetikos, transporto, švietimo ir kituose sektoriuose;

- Ir trečia: pasaulyje skleiskime savo nacionalinę ir europinę patirtį – pirmiausia ten, kur mus veda istorinės šaknys ir nacionaliniai interesai.

Matant šį uždavinių krepšelį, sunku pasakyti, kur prasideda ir kur baigiasi diplomatinės tarnybos atsakomybė. Galbūt jos ir nereikia griežtai apibrėžti. Tarp valdžios ir visuomenės institucijų jau kurį laiką vyksta tam tikras funkcijų persiskirstymas, vis daugiau užsienio politikos klausimų bendradarbiaudamos sprendžia kelios šalies institucijos.

Štai finansinės perspektyvos klausimais tariamės su Finansų, dėl Šengeno – su Vidaus reikalų ministerija, o dėl euro – su Lietuvos banku.

Integracijos, valstybės reformų klausimais Ukrainos ir Gruzijos vadovybes jau konsultuoja nepriklausomi ekspertai iš Lietuvos.

Nevyriausybinės organizacijos padeda Vyriausybei įgyvendinti plėtros ir pagalbos projektus.

Vis aktyviau į užsienio politikos formuotojų gretas įsilieja ir akademinės institucijos, padedančios atkurti Baltarusijoje uždarytą Europos humanitarinį universitetą.

Turint galvoje, kad šis procesas ateityje tik plėsis, koordinavimo klausimas kaip niekad aktualus. Todėl siūlyčiau parengti ir Vyriausybei pateikti vyriausybinių institucijų atstovavimo užsienyje ir jų veiklos koordinavimo koncepciją.  Kad kultūros ir komercijos atašė, kiti pareigūnai būtų skiriami ten, kur Lietuvai labiausiai reikia. Kad nebūtų dubliuojamas valstybinis finansavimas ir tų institucijų atliekamos funkcijos. Šiuolaikinė diplomatinė tarnyba turi būti atvira ir pajėgi koordinuoti šią veiklą. 

Tiesa, kai kuriose srityse mūsų diplomatinei tarnybai ir toliau teks išskirtinė atsakomybė. Juk tai mes pirmiausiai pamatome kliūtis Lietuvai skleistis Europoje ir pasaulyje, ir imamės žingsnių šioms kliūtims šalinti. Mūsų tarnyba sujungia Lietuvą su visu pasauliu, plečia mūsų valstybės draugų ir rėmėjų ratą užsienio šalyse ir tarptautinėse organizacijose.  Mūsų tarnyba pirmiausia pamato grėsmes ir koordinuoja jų sprendimą.

Šioje srityje negalime būti tiktai komandų iš Vilniaus vykdytojai. Turime nuolat žadinti valstybės kūrybinį potencialą, įliedami naujų idėjų, megzdami naujas pažintis, pastebėdami naujas nišas Lietuvos potencialui realizuoti.

Čia ir iškyla pajėgumų klausimas. Neformali atstovybėse dirbančių darbuotojų apklausa parodė, kad Diplomato ir Valdininko konfliktas mūsų atstovybėse yra ypač aštrus. Valdininkas vis labiau užgožia Diplomatą. Kai kurie mūsų darbuotojai vis labiau panašėja į tipinį lietuvišką biurokratą, siekiantį įvykdyti 99,45 proc. pavedimų, tačiau nesiekiantį – arba nepajėgiantį – žadinti Lietuvos institucijas iš gilaus biurokratinio sapno.

Ne paslaptis, kad ministerijoje jau kuris laikas verda diskusijos dėl diplomatinio atstovavimo sistemos reformos. Suprantama: kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Tačiau matydami bėdas atstovybėje ir ieškodami racionaliausių sprendimų, pagalvokime: ko gi reikia visai tarnybai ir Lietuvos valstybei?

Šiandien šios temos sąmoningai nenorėčiau eskaluoti, nes peržiūros ir apibendrinimų procesas dar nesibaigė.

Tačiau kontūrai jau po truputį ryškėja. Kadangi mes nepajėgūs užpildyti valstybės poreikių tokiuose Europos Sąjungos politikos sektoriuose, kaip finansai ar žemės ūkis, mūsų tikslas – būti valstybės vėliava formuojant Europos Sąjungos saugumo ir užsienio politiką.

Mums būtina aiškiai suvokti, kas darosi Briuselyje, Berlyne, Varšuvoje, Rygoje ir artimiausioje kaimynystėje – Maskvoje, Kijeve, Minske. Žinoma, ir Vašingtone. Šiais kanalais informacija ir jos analizė turi vaikščioti nepriekaištingai. Diplomatai turi imtis aktyvių veiksmų, kad šiose šalyse plėstųsi draugų ir rėmėjų ratas, o sukauptos informacijos pagrindu didėtų susidomėjimas Lietuva.

Ateityje neišvengiamai teks pagalvoti apie naujas nišas visos europinės užsienio politikos kontekste. Jau dabar prasidėjo mūsų „ekspansija“ į Tbilisį, Kišiniovą, o gal ir kitas regiono valstybes. Galbūt ilgalaikis projektas Afganistano Goro provincijoje po metų kitų paskatins susimąstyti apie atstovavimą Kabule?

Svarbių pataisų įneš formuojama Europos Sąjungos diplomatinės tarnyba.

Tad visa ši reforma – tai atviras ir tęstinis procesas, kurio pradinį rezultatą pamatysime tik po kelerių metų.

Šioje neapibrėžtumo skalėje regiono lyderės koncepcija tampa mūsų atspirties tašku projektuojant valstybės viziją dešimčiai ir daugiau metų. Lyderis – visada matomas, lyderis visada siekia išjudinti nusistovėjusią tvarką ir žadinti aplinkinių vaizduotę. Iš tiesų tai ir darome nuo Atgimimo laikų, kai metėme iššūkį nusistovėjusiai Europos galių sistemai.

Šiandien prieš akis – dar daug darbo. Europos projektas dar nebaigtas. Dar yra erdvės, kur galėtų pasireikšti mūsų gebėjimai.

Tad pasiraitokime rankoves ir kibkime į darbą.

Linkiu Jums visiems daugiau optimizmo ir neišsenkančios energijos.

Ačiū už dėmesį.