Naujienos

Jūsų Ekscelencija Prezidente,
Šiaurės Ministrų Tarybos Generalinis Sekretoriau,
Ministre,
gerbiami ambasadoriai, svečiai,

Prieš porą metų, minint Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto paskelbimą Vilniuje, buvęs Islandijos Užsienio reikalų ministras Jonas Hanibalsonas, kalbėdamas apie Islandijos pasiryžimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę 91-aisiais sakė, kad tuomet, kai politinis pragmatizmas ir abipusė nauda leidžia didžiosioms valstybėms dominuoti ignoruojant teisę ir teisingumą, ateina metas kitam ypatingam reiškiniui – mažų valstybių solidarumui.

Šiandien pasaulis yra toks sudėtingas ir nenuspėjamas, kad, drįstu manyti, bendraminčių – net jei ir ne pačių mažiausių - valstybių solidarumas nebegali būti išskirtinis reiškinys. Turime būti vieningi ir solidarūs visuomet.

Būti artimiems, kai sieja vienas regionas, viena jūra ir istorijos bendrumas, atrodo, yra savaime suprantama. Juo labiau, kad artimi tokių valstybių ryšiai mezgasi tarsi be pastangų. Dar 1928 m. garsus Lietuvos geografas profesorius Kazys Pakštas, iškėlęs Baltoskandijos konfederacijos idėją, teigė, kad vienas iš būdų nedidelėms valstybėms atsilaikyti prieš didžiųjų valstybių spaudimą yra jungtis į sąjungas ir glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje. Pasak jo, jungtis gali panašios savo dydžiu, geografine aplinka, tikėjimu, bei pagarbą ir toleranciją viena kitai jaučiančios valstybės.

Šiandien sulaukiame ir kitų panašių idėjų – štai istorikas G. Wetterbergas savo knygoje „Jungtinė Šiaurės šalių federacija“ siūlo įkurti jungtinę šiaurės šalių valstybę, o pereitų metų lapkritį atlikta Šiaurės šalių gyventojų apklausa teigia, kad beveik pusė šiauriečių norėtų, jog jų šalys sudarytų federacinę valstybę.

Visa tai, be abejo, yra tik idėjos, atgimstančios įvairių krizių akivaizdoje. Tačiau jose yra dalis tiesos. Buvimas saugioje valstybių šeimoje užtikrina ilgalaikį bendradarbiavimą ir klestėjimą.

Šiaurės ir Baltijos šalys bendradarbiavo nuo neatmenamų laikų, o per paskutinius 20-metų, galima sakyti, iš tiesų tapo bendraminčių draugija, kurioje dalijamasi viskuo – nuo konfliktų sprendimo patirties iki mokymosi visą gyvenimą praktikos. Be Šiaurės šalių pagalbos šiandien Lietuva nebūtų kur ji yra. Dabar jau ir mūsų, Baltijos šalių, pareiga tampa padėti kitoms valstybėms, kurios vis dar patiria priespaudą, kurioms grasinama, kurioms reikalinga pagalba, kaip mums prieš dvidešimt metų.

Šiaurės šalių atstovybės Vilniuje yra pirmieji partneriai, į kuriuos kreipiamės daugeliu klausimų, ir esame dėkingi už šią partnerystę. Šiais metais minėsime Lietuvos ir Šiaurės šalių diplomatinių santykių 20-metį.

20 metų sukaktį Vilniuje švenčia ir Šiaurės Ministrų Tarybos biuras, kuriam esame dėkingi už vis platesnio spektro bendradarbiavimą – pradedant Šiaurės-Baltijos šalių partnerystės darbotvarkės rengimu, stažuočių programomis, projektais, skirtais nevyriausybinėms organizacijoms, įstaigoms ir verslui, ir baigiant Šiaurės šalių kino propagavimu ir kita veikla. 2009 m. priimtose Šiaurės ministrų tarybos bendradarbiavimo su Estija, Latvija ir Lietuva gairėse, kurios galioja iki 2013 m., numatoma suteikti mūsų bendradarbiavimui dar daugiau žinomumo ir laikyti jį prioritetiniu visos ES atžvilgiu.

Džiugu, kad pereitais metais pagrindiniam Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo formatui, vadinamam NB8 ir veikiančiam nuo 1992-ųjų metų, buvo suteiktas naujas postūmis.

Pereitais metais buvo įkurta neformali NB8 „išminčių grupė“, kuri apsilankė visose NB8 šalyse, susitiko su jų politikais, pareigūnais bei akademine visuomene ir parengė Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo ataskaitą su 38 rekomendacijomis Tai pirmasis tokio pobūdžio dokumentas NB8 istorijoje. Džiugu, kad Lietuvos pasiūlymai taip pat buvo įtraukti į šį dokumentą. Rekomendacijos siūlo glaudesnę, harmoningesnę ir efektyvesnę regiono plėtrą stiprinant šias sritis:

• Užsienio politikos dialogą, kai, pavyzdžiui, NB8 šalys kelia savo bendrus kandidatus užimti pozicijoms tarptautinėse organizacijose;
• Diplomatinių atstovybių bendradarbiavimas, galimybė dalintis vieni kitų atstovybėmis, keistis diplomatais;
• Civilinė, kibernetinė sauga, pavyzdžiui, bendros krizių valdymo pratybos, bendros jūros stebėjimų programos, apsikeitimas informacija;
• Gynybinis bendradarbiavimas per bendras operacijas, pratybas, mokymus, regioninių struktūrų panaudojimas glaudesniam ES ir NATO dialogui;
• atsinaujinančių energetinių šaltinių patirties perėmimas;

ir paskutinė, matomiausia sritis, kuri padidintų Šiaurės ir Baltijos šalių, kaip vieningo regiono žinomumą, tai:

• vadinamojo NB8, kaip atpažįstamo ženklo, įtvirtinimas, kurį paskatintų bendri regioniniai renginiai, konferencijos, publikacijos ir aukštojo mokslo sistemų palyginamosios studijos. Tai suteiktų regionui išskirtinio glaudumo ir patrauklumo įvaizdį, kurį aš pavadinčiau socialinės, ekonominės ir kasdienio gyvenimo kokybės sinonimu, labai svarbų tiek investicijų, tiek tarptautinių santykių plotmėje.

Ši, kartu su Šiaurės Ministrų Taryba, Švietimo ir mokslo ministerija bei Švietimo mainų paramos fondu surengta konferencija šiandien, manau, taip pat yra puiki iliustracija mūsų aiškaus tikslo – akcentuoti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo įdirbį, skatinti žmonių bendravimą ir švietimą bei regioninio tapatumo formavimą, skleidžiant ir įtvirtinant šiaurietiškas vertybes Rytiniame Baltijos krante.

Manau, kad pirmuosius glaudesnio bendradarbiavimo rezultatus, atspindinčius NB8 ataskaitos rekomendacijas, mes pamatysime jau šią vasarą. Šiuo metu deriname tarpvyriausybinį susitarimą dėl apsikeitimo diplomatais trečiosiose šalyse. Tikimės jį pasirašyti rugpjūčio 30 d. Helsinkyje įvyksiančioje Regioninėje konferencijoje, kur dalyvaus visi NB8 Užsienio reikalų ministrai.

Todėl realu, kad vieną dieną mūsų diplomatai, naudodamiesi šiauriečių atstovybėmis, dirbs net ir ten, kur vieni nepajėgtume įsikurti – Afrikoje, Brazilijoje ar kitur, lygiai taip pat šiauriečiai diplomatai, pasinaudodami gera mūsų patirtimi kaimyninėse šalyse, galės naudotis mūsų atstovybėmis Moldovoje, Gruzijoje ar Armėnijoje. Juk jau dabar ES formuoja savo vieningą išorinių veiksmų tarnybą, tai netrukdo ir mums kurti mažąją NB8 užsienio reikalų tarnybą.

Tikiu, kad ateis ta diena, kai mes turėsime ne tik bendrus inovacijų, kibernetikos ar krizių valdymo centrus, bet galbūt ir bendrą Šiaurės ir Baltijos ekologinį ženklinimą arba bendrą NB8 informacinę erdvę.

Bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis būtų dar intensyvesnis ir apimtų kur kas platesnius visuomenės sluoksnius sukūrus bendrą regiono šalių informacinę erdvę, kurioje būtų operatyviai pateikiama objektyvi informacija apie visuomenės, kultūros, ekonomikos ir kitų sričių aktualijas, pasakojama apie šalių istoriją, tradicijas ir kalbas, o informacija apie Šiaurės šalių gyvenimą skatintų geriau pažinti visas Baltijos jūros regiono šalis ir padėtų jas suartinti.

Tenka pripažinti, kad šiandien Baltijos šalyse vyrauja iš mūsų Rytų kaimynių, ypač jų televizijos kanalų, sklindanti informacija. Todėl reikia siekti įtvirtinti Lietuvos žmonių suvokimą, kad Šiaurės šalys yra Lietuvos kaimynės, akcentuoti kultūrinius bei vertybinius panašumus. Tam reikia subtitruotų filmų, išsamių ir įvairiapusiškų reportažų, galbūt plataus spektro diskusijų laidos.

Džiugu ir tai, kad Baltoskandijos akademiją, dėl lėšų trūkumo neveikusią nuo 2009 m., ketinama vėl atnaujinti Panevėžyje ir  ji, tapdama Vytauto Didžiojo universiteto dalimi, ne tik užsiimtų moksliniu tiriamuoju darbu, bet ir tenkintų įvairaus amžiaus grupių mokymosi visą gyvenimą ir panašius poreikius.

Neabejoju, kad Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas plėsis ir kaimyniniuose regionuose. Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos ir kitų Rytų partnerystės šalių nepriklausomybė, saugumas ir stabilumas yra ne tik trijų Baltijos valstybių, bet ir visos Europos saugumo ir stabilumo prielaida.

Pabaigai vėl pacituosiu K. Pakštą, kuris, kalbėdamas apie valstybių galią, pabrėžė kokybinį skirtumą tarp mažų ir didelių valstybių. Jis rašė, kad didžiosios valstybės auga horizontaliai – plėsdamos savo teritoriją. Tačiau mažosios valstybės, norėdamos atsilaikyti, turi „augti vertikaliai“, t. y. didinti gyventojų išsilavinimą, visuomenių pažangumą. Profesorius teigė, kad visos ekonominės galybės savo pradžią ir įsibėgėjimą gavo „moralinėse versmėse“.

Aš linkiu, kad šios versmės neišsektų, kad mus siejančios vertybės iš tiesų būtų mūsų stiprybės šaltiniu.

Tikiu, kad mūsų bendros pastangos intensyvinant regiono ekonominį bendradarbiavimą, spartinant energetikos ir transporto infrastruktūros projektus bei stiprinant bendradarbiavimą inovacijų, švietimo ir kitose prioritetinėse srityse, leis regionui įsitvirtinti kaip išskirtinei stabilumo ir patikimumo zonai permainingoje Europoje ir pasaulyje.