Naujienos

Gerbiamieji,

Turbūt visi girdėjote skambų posakį, kad diplomatija valstybei dovanoja regėjimą, klausą ir balsą. Pritardamas šiai minčiai, norėčiau ją pratęsti klausimu: o ką reikštų regėjimas, be supratimo, kur žiūrėti? Arba klausa, nežinant, ko klausytis? Arba balsingi žodžiai, neturint, ką pasakyti? Mano tvirtu įsitikinimu, tai reikštų tą patį, ką ir diplomatija, neturinti tradicijos ir išsižadanti savo istorinės atminties.

Šiandien yra puiki proga pasidžiaugti, kad ilgaamžei Lietuvos diplomatijos tradicijai tokie pavojai negresia. Tai simbolinė diena, kada visos Užsienio reikalų ministerijos bendruomenės vardu norisi drąsiai ištarti: „mes turime ką prisiminti“.

1791 m. birželio 19 d., lygiai prieš du šimtus dvidešimt metų, formaliai pradėjo veikti pirmoji Lietuvos ir Lenkijos Užsienio reikalų Ministerija.

Oficialiu institucijos įkūrimo pagrindu tapo Gegužės trečiosios Konstitucija – garsusis Abiejų Tautų Respublikos kūrinys, kuris nustebino tuometinius pasaulio intelektualus savo idėjų pažangumu ir kurio atsiradimą net konservatizmo pradininkas Edmundas Berkas įvardijo kaip „kilnų stebuklą [...] ir didį darbą su nuolat besistiebiančiu klestėjimo daigu“ [1].

Šioje Konstitucijoje buvo pirmą kartą aiškiai numatyta vadinamoji „užsienio reikalų antspaudo ministro“ pareigybė. O pirmuoju tokiu užsienio reikalų ministru buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovas, grafas Joachimas Liutauras Chreptavičius.

Šis žymus fundatorius savo aktyvia veikla švietimo srityje, anot šioje salėje esančio knygos apie jį autoriaus Krzysztofo Trackio, prisidėjo prie to, kad šiandien Vilnius vadinamas Šiaurės Atėnais. Be to, Joachimas Chreptavičius itin puoselėjo savo gimtinę – Ščiorsus. Jis, kaip LDK kancleris fundavo šio miesto bažnyčią, rūpinosi dvaro ir jame esančio parko plėtra.

Per neilgą savo kadenciją (iki 1792-ųjų lapkričio) Joachimas Chreptavičius surinko ministerijos darbuotojus, rūpinosi jos finansais ir pasiuntinybių veikla. Tačiau didžiausiu iššūkiu Užsienio reikalų ministerijai tapo kaimynų bandymai sunaikinti Abiejų Tautų Respublikos valstybingumą. Iliuzijos įveikti šias grėsmes diplomatiniu keliu greitai sklaidėsi. Iš Užsienio reikalų ministerijos ryšių su užsienio valstybėmis palaikymą vis pamažu perėmė karinė vadovybė. Chreptavičius nenorėjo taikstytis su šia situacija ir 1792-ųjų rugpjūtį buvo atleistas iš ministro pareigų.

Laikai, apie kuriuos dabar kalbu yra nevienareikšmiai vertinami ir dabar, pasibaigę tragiškai, bet davę neįkainojamos istorinės patirties ir iškalbingų politinių pamokų. Galiu paminėti Rusijos bandymą įkalti pleištą Lenkijos – Lietuvos sąjungoje. Pasinaudodami asmeninėmis ambicijomis ir siekiais, Abiejų Tautų Respublikos priešai kiršino politinį elitą ir trukdė pozityvioms ir kryptingoms reformoms. Tam tarnavo ir akivaizdūs to meto diplomatinio korpuso atstovų papirkinėjimai. Tokiu būdu buvo siekiama susilpninti, o galų gale panaikinti sąjunginės valstybės suverenitetą, užvaldyti naujas teritorijas.

Šios pamokos – aš nebijau to pabrėžti – išlieka aktualios ir vertingos net ir šių dienų Lietuvos užsienio politikos kryžkelėse. Kaip vertinti Abiejų Tautų Respublikos konstitucines reformas ir jų pasekmes yra atviros diskusijos klausimas, tačiau viena yra aišku: aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje šalių diplomatų laukė itin sudėtinga darbotvarkė.

Džiugu, kad šiandien apie minėtuosius laikus lietuviškai prabyla ir patys įvykių amžininkai. Neseniai visi įgijome galimybę skaityti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomato ir vieno iš 1794-ųjų metų sukilimo Lietuvoje vadovų Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimus lietuvių kalba.

Mane sužavėjo šio įvairiapusiško žmogaus karjeros patirtys. Jo aprašyti įspūdžiai apie tiesioginius priėmimus ir ryšius su tokiomis istorinėmis garsenybėmis kaip Viljamas Pitas jaunesnysis, Napoleonas Bonapartas ir Aleksandras I yra tarsi gyvas liudijimas, kad mūsų krašte jau nuo seno buvo ugdomi aukščiausios klasės diplomatijos profesionalai. Būtent tokią pagrindinę žinią, mano supratimu, iš praeities mums simboliškai siunčia ir birželio 19-oji – modernios Abiejų Tautų Respublikos užsienio reikalų ministerijos įkūrimo diena.

Verta pabrėžti ir tai, jog šiuo laikotarpiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatai pasižymėjo kaip ištikimi kultūros ir mokslo mecenatai bei savojo krašto socialinių reformų iniciatoriai. Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras Joachimas Liutauras Chreptavičius buvo Vilniaus akademijos globėjas, Edukacinės komisijos iniciatorius ir aktyvus šviesuomenės atstovas, ginęs miestiečių teises bei ėmęsis konkrečių žingsnių šalinant baudžiavinę priespaudą. Plačiais užmojais ir erudicija jam nenusileido ir jau minėtasis Mykolas Kleopas Oginskis. Dėl savo muzikinių gebėjimų jis ne veltui lyginamas su pačiu Frederiku Šopenu, o jo garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ sąskambiai leidžia ir šiandien - kiekvienam asmeniškai - pajusti anuomet mūsų šalį užklupusių politinių iššūkių dramatizmą.

Žinoma, per pastaruosius du šimtmečius daug kas keitėsi, o svarbiausia - keitėsi pati Lietuvos valstybės samprata. Pavyzdžiui, tas pats Abiejų Tautų Respublikos valstybininkas Oginskis Lietuvą savo laiku vis dar įsivaizdavo kaip neatskiriamą Lenkijos dalį. O juk šiandien esame jau ne tik dvi artimos sąjungininkės ir strateginės partnerės, bet ir dvi savarankiškos valstybės.

Tačiau minėdamas simbolinį diplomato pavyzdį, kaip tik ir noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mums nereikia bijoti prisiminti istorinio paveldo net ir žinant, kad vertiname jį iš naujo laikotarpio perspektyvos. Tikra tiesa, jog patriotizmo suvokimas Abiejų Tautų Respublikoje neišvengiamai skyrėsi nuo to, kuriuo vadovavosi nepriklausomos Lietuvos diplomatų žiedas tarpukariu. Tačiau, mano akimis, tai nėra tie nesutaikomi prieštaravimai, kuriais būtų galima teisinti savanorišką šalies politinės istorijos amneziją.  

Skirtingi laikotarpiai ir skirtingos valstybinės raidos epochos kartu sudaro bendrą ir įvairiaspalvį Lietuvos diplomatijos istorijos audinį, kurį puoselėdami tampame stipresni. Todėl leiskite šalies diplomatų vardu dar kartą pabrėžti: „mes turime ką prisiminti“. Nuo Gedimino laiškų iki Mikalojaus Radvilos Juodojo diplomatinių pergalių. Nuo Jono Chodkevičiaus manevrų Liubline iki Liutauro Joachimo Chreptavičiaus karjeros aukštumų ir Mykolo Kleopo Oginskio atsišaukimų „Lietuvių Tautai“. Nuo tarpukario diplomatijos Voldemaro epochoje iki Juozo Urbšio laikų tragedijos ir diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio veiklos išeivijoje okupacijos metais. Mes visa tai prisimename ir branginame.

Mielieji,

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Užsienio reikalų ministerijos bendruomenė ir toliau dirba tam, kad mūsų valstybė turėtų regėjimą, klausą ir balsą. Semdamiesi išminties iš savo istorinės patirties ir ilgaamžės diplomatijos tradicijos, šiandien mes žinome, kur žiūrėti, atsirenkame, ko klausytis, ir turime, ką pasakyti.

[1] Mykolas Kleopas Oginskis, Atsiminimai. Apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos. I tomas,Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2010, 80.