Naujienos

Gerbiamieji ambasadoriai,

Šių debatų svečiai ir dalyviai,

Ponios ir ponai,

Beveik lygiai prieš dvejus metus toje pačioje salėje kalbėjom apie tą patį – apie savo ir Europos Sąjungos ateitį. Prisimenate - ką tik buvome ratifikavę Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Buvome pirmieji Europos Sąjungoje padarę šį svarbų sprendimą.

Ne paslaptis, kad šis mūsų žingsnis Lietuvos visuomenėje buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Nepaisant kritikos, tada, kaip ir dabar, mūsų pozicija dėl ES konstitucinės sutarties rėmėsi paprasta nuostata - kuo Europa bus vieningesnė ir stipresnė, tuo geriau pasaulyje bus atstovaujama ir Lietuvos interesams, ir tuo geriau Lietuva galės atstovauti Europos Sąjungos interesams. Pirmi greitai ir ryžtingai ratifikavę sutartį Lietuvoje, norėjome ratifikavimo procesui visoje Europoje duoti gerą startą, kad galėtume susitelkti ties kitais svarbiais praktiniais reikalais. Deja, tą patį reikia kartoti ir šiandien – darbus lengviau nudirbti atliekant juos nuosekliai. Dabar gi daugelis sunkių klausimų kaupiasi ir turi būti išspręsti iki 2008-2009 m.

Akivaizdu, kad Europoje vykstantys procesai yra sudėtingi. Diskutuojama ir ginčijamasi dėl Europos Sąjungos formos, ribų ir bendrų politikos sričių. Sunkumai, kuriuos ES šiandien patiria, tik įrodo, jog mūsų sprendimas buvo teisingas.

Užsitęsusios diskusijos nepadeda įveikti sudėtingo dabarties pasaulio iššūkių. Konstitucinėje sutartyje numatyti mechanizmai turėjo suteikti Europos Sąjungai efektyvumo. Tokios reformos, kaip Europos Sąjungos užsienio reikalų ministro pareigybės įsteigimas ar bendras trijų valstybių narių pirmininkavimas būtų supaprastinęs bendrų veiksmų koordinavimą ir jų įgyvendinimą. Tai įrodo, kad ES konstitucinė sutartis buvo ir yra svarbus Europos projektas.

Ką siūlyčiau daryti?

Norėčiau pasakyti - ratifikuokim sutartį visose Europos Sąjungos šalyse. Ši konstitucinė sutartis yra geriausias įmanomas tekstas dėl kurio Europos Sąjungos valstybėms pavyko susitarti. Taip pat nereikėtų ignoruoti ir fakto, kad šį Europos Sąjungos ateičiai svarbų dokumentą jau ratifikavo 15 valstybių, o 2007 metų sausį tai, didelė tikimybė, bus atlikta jau 18-oje iš 27 valstybių arba dviejuose trečdaliuose šalių narių. Ratifikavimas privalo likti tikslu. Šių metų birželio mėnesį pateiktos Europos Vadovų Tarybos išvados tai fiksuoja.

Tačiau turime pripažinti, kad Europoje šiuo metu vis dar trūksta politinės valios, lyderystės ir Europos Sąjungos piliečių tarpusavio supratimo, kodėl ši sutartis reikalinga. Todėl itin didelė atsakomybė pateikiant konkrečius siūlymus dėl ES konstitucinio pagrindo kūrimo tenka greitai pirmininkavimą perimančiai Vokietijai.

Debatai dėl Europos Sąjungos ateities atskleidė, kad pradėti reikia nuo bendro vardiklio paieškos. Reikia vengti nekonstruktyvių diskusijų, kaip kad vienu metu buvo beatsitinką su diskusija apie skirtingus socialinius-ekonominius modelius propaguojančias valstybes. Manau, kad šiame ginče teisuolių negali būti, kaip negali būti vienos politinės ekonomikos teorijos. Šis ginčas pasmerktas žlugti, nes kiekviena valstybė, jos politinė vadovybė ir tauta pati sprendžia šiuos klausimus. Tegul apie tai diskutuoja ekonomistai ir politikos teoretikai.

Politikai turi kalbėti apie esmę ir konkrečius tikslus. Manau, kad Europos Sąjungos žmonės nori gerovės ir saugumo sau ir savo valstybėms, todėl dabar žmonės iš savo rinktų atstovų prašo konkretaus darbo ir aiškių atsakymų į rūpimus klausimus.

Pavyzdžiui, reikia aiškaus sprendimo dėl Šengeno erdvės. Mūsų žmonės suvokia galimybę laisvai keliauti kaip vieną svarbiausių visavertės narystės Europos Sąjungoje privalumų. Darome viską, kad laiku pasirengtume prisiimti atsakomybę už ES išorinės sienos apsaugą, tačiau ir Europos Komisija turi paspartinti savo darbus, įvedant naują Šengeno informacijos sistemą. Šengeno erdvės plėtra privalo tapti strateginiu visos ES tikslu. 

Kitas prioritetinis klausimas – energetika. Tikros, stiprios ir solidarios bendros energetikos politikos su jos išorine dimensija sukūrimas taptų geriausiu pavyzdžiu, kad Europa veikia, - veikia savo pačios labui.

Ne ką mažiau žmonėms rūpi stabilumas ir saugumas ES kaimynystėje. Mes tą galime sustiprinti nenusigręždami nuo Europos valstybių, puoselėjančių europines vertybes ir narystės Europos Sąjungoje viltį. Kaip narystės perspektyva Vidurio ir Rytų Europos valstybėms davė impulsą Europos Sąjungos raidai, taip ir bendradarbiavimo stiprinimas su rytinėmis ES kaimyninėmis valstybėmis taip pat gali sustiprinti ES saugumą, stabilumą ir prisidėti prie bendrijos gerovės.

Reikia neužmiršti ir namų darbų, nes žmonėms vis sunkiau brėžti ribą tarp Europos Sąjungos ir nacionalinių vyriausybių atsakomybės. Privalome didesnį dėmesį skirti švietimui, inovacijoms ir kitoms ūkio augimą ir konkurencinį pranašumą skatinančioms priemonėms, taip pat vis dar kai kuriose kitose viešo gyvenimo srityse neįgyvendintoms reformoms, kurios vestų mus modernios ir savimi pasitikinčios visuomenės kūrimo link. Manau, kad kiekvienos nacionalinės Vyriausybės politinė valia imtis šių darbų yra ir visos Europos sėkmės laidas. 

Gerbiamieji,

Mūsų dar laukia sunkus egzaminas – rasti politinę valią susitarti dėl tolesnės ES ateities. Šiandien aš nenorėčiau prognozuoti, kokios pasekmės lauktų mūsų, jei šio egzamino neišlaikytume.

Sutartį dėl Konstitucijos Europai valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Romoje -tame pačiame mieste, kur prieš 50 metų buvo pasirašyta Romos Sutartis, garantavusi Europai taiką, bendradarbiavimą ir didėjančią gerovę, ir kurios garbei skiriami šios dienos debatai. Tikiuosi, tai rodo šio amžino miesto ir šiame mieste fiksuotų politinių ir teisinių idėjų gyvybingumą.

Tikiuosi, kad į šią konferenciją susirinkusi garbinga auditorija drąsiai pasidalins savo mintimis, savo prognozėmis, kurios padės politikams rasti geriausius būdus ES vizijai realizuoti. Bandykime suformuluoti konstruktyvių pasiūlymų siekdami iki 2007 m. vidurio susitarti dėl visiems priimtino kelio sprendžiant pagrindinius mums visiems rūpimus klausimus.

Mūsų visų interesas yra matyti stiprią Europą, o bendras tikslas – kad kiekvienas Europos Sąjungos valstybės pilietis, neprarasdamas savo tapatybės, taip pat būtų ir „daugiau europietis“. Toks europinės savimonės formavimas yra kasdienio politinio ir, sakyčiau, pilietinio darbo uždavinys.

Linkėdamas visiems kūrybingos diskusijos, dėkoju už dėmesį.