Naujienos

„NUO ATGIMIMO IKI ES IR NATO“

Gerbiamasis Mokslų Akademijos prezidente,

Gerbiamieji Mokslų Akademijos nariai,

Ponios ir ponai,

Leiskite savo kalbą šiai garbingai auditorijai pradėti nuo citatos, atspindinčios Lietuvos padėtį pasaulyje bei Mokslų akademijos vaidmenį mūsų valstybės gyvenime.

„Gyvendami nenormaliai pavojingoje vietoje, mes neturime moralinės teisės pasitenkinti tik normaliais darbais ir normalia pažanga. Negalėdami plėstis horizontaliai, mes turime kilti vertikaliai ... Kuo mažesnė tauta, tuo labiau ji turi būti išmokslinta. Kitaip jai gresia lėta mirtis, ištirpimas. Galingas protas, susijungęs su aukšta religine dora, nežino pralaimėjimų“, – taip tarpukaryje rašė originalus Lietuvos pranašas Kazys Pakštas.

Lietuvos mokslui, kuris jau seniai yra tarptautinis ir pelnęs pasaulinį pripažinimą, tenka ypatingas vaidmuo savo galimybėmis, patirtimi ir pavyzdžiu padėti šalies visuomenei pozityviai keistis, kai iš išorės spaudžia stiprios globalizacijos jėgos.

Lietuvos delegacija  buvo kintančio vieno klausimo (one issue) delegacija tiek dvišaliuose, tiek ir daugiašaliuose formatuose. Būdama nedidelė ir turėdama ribotus išteklius Lietuvos delegacija veikė, siekdama vieno prioritetinio tikslo. Šie tikslai, aišku, kito kiekviename valstybės raidos etape.

Atgimimo laikotarpiu buvo visuomenės konsensusas dėl vieno tikslo – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Kiti klausimai, tokie kaip ekonominių saitų išlaikymas, net nebuvo keliami.

Lietuviai visuomet jautėsi europiečiais. Lietuvių supratimas, identifikavimasis su Vakarų lotyniškąja civilizacija - Europa  ir Amerika - išliko per visą sovietmetį.-

Taigi, nepaisant 200 metų (su 25 m. pertrauka 20 a. pirmoje pusėje) Rytų bizantiškosios civilizacijos įtakos dėl politinės priklausomybės nuo Rusijos, Lietuviai/ Lietuva išlaikė savo priklausymo Vakarų lotyniškajai civilizacijai supratimą. Sovietizacija ir rusifikacija per kontrastą tik stiprino Lietuviuose priklausymo Vakarų lotyniškajai civilizacijai su(si)vokimą.

Neabejodami Lietuvos priklausomybe Vakarų lotyniškajai civilizacijai, deja privalome atsižvelgti ir į Rytų bizantiškosios civilizacijos poveikius. Bizantiškoji civilizacija Lietuvai įtaką darė jau LDK laikais dėl vidinės sąveikos su gudais, taip pat ir dėl sąveikos su Maskvos / Rusijos valstybe. Rytų bizantiškosios civilizacijos įtaka Lietuvai suintensyvėjo Lietuvą įjungus į Rusijos imperijos sudėtį, o dar labiau - į SSRS sudėtį.

Neformaliai Lietuva (kartu su Latvija ir Estija)  buvo vadindama „SSRS laukiniais vakarais“. Visus „pribaltus“- apibendrindavo vienas pavadinimas „vokiečiai“, kas eilinio Sovietijos gyventojo sąmonėje reiškė „ne rusą“ arba „vakarietį“. Neatsitiktinai lietuvių (taip pat ir latvių bei estų) aktoriai „Lenfilmo“ ir „Mosfilmo“ statytuose filmuose apie II pasaulinį karą (SSRS vadintą Didžiuoju Tėvynės) vaidino vokiečius bei kitokius vakariečius. Nesenas to pavyzdys - LR kultūros atašė Rusijoje J. Budraitis 2008 m. statytame filme vaidino nacių pareigūną.

Lietuviai išlaikė savojo valstybingumo tradiciją bei neseno valstybingumo aiškų prisiminimą. Juo tebegyveno karta, ne tik gimusi, bet ir buvusi aktyvi nepriklausomoje Lietuvoje.

Su Vakarų lotyniškąja civilizacija Lietuvą ir lietuvius siejo ir pokario išeivija, nemažam šeimų skaičiui siuntusi ne tik materialias perlaidas, bet ir nepriklausomą spaudą ir laisvą žodį.

Ne paskutinis vaidmuo siejant Lietuvą su Vakarų lotyniškaja civilizacija teko Katalikų Bažnyčiai, po ginkluoto pasipriešinimo nuslopinimo vaidinusiai svarbiausią vaidmenį besipriešinant tiek sovietiniam režimui, tiek ir Sovietų /rusiškajai politinei- kultūrinei įtakai. Prie pasipriešinimo nemažai prisidėjo ir Katalikų Bažnyčios leidiniai, įskaitant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką.

Iš kur kilo mūsų stiprybė?

Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje gyveno palyginti nedaug tautinių mažumų. 1989 m. surašymo duomenimis, 80 proc. Lietuvos TSR ir 50 proc. Vilniaus gyventojų buvo lietuviai. Didesnis vadinamosios „titulinės tautybės“ gyventojų procentas buvo tik Armėnijos TSR (96 proc.)

Lietuva neturėjo artikuliuotų teritorinių pretenzijų. Administracinės ribos buvo aiškiai apibrėžtos, artikuliuotų teritorinių pretenzijų Lietuvai nebuvo nei Baltarusijos, nei Latvijos nacionalinėje sąmonėje. Lenkų sentimentai Vilniui netapo artikuliuotomis teritorinėmis pretenzijomis. Net romantiškiausi Lietuvos atstovai nereiškė pretenzijų nei į 1920 m. sienas, nei į Mažąją Lietuvą.

Visuomenėje (išskyrus tik komunistinį elitą) buvo konsensusas dėl Lietuvos strateginio tikslo - Nepriklausomybės.

Lietuvių dispersija TSRS buvo nedidelė. Palyginimui - armėnų kitose SSRS dalyse gyveno daugiau negu Armėnijos SSR, didelės gruzinų bei azerbaidžaniečių kolonijos gyveno Maskvoje ir buvo integrali TSRS ekonominio ir kultūrinio elito dalis. Maža dispersija lėmė mažesnes sociokultūrinės bei politines sąsajas su TSRS.

Lietuvių diaspora buvo vienijama Lietuvos laisvinimo, kaip „metatikslo“. Diasporos branduolys buvo susitelkęs vienoje valstybėje – JAV.

JAV administracija vykdė Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politiką, kuri buvo primenama ne tik prieš kiekvienus Prezidento rinkimus. Simbolinę paramą Lietuvos siekiams pabrėždavo, pavyzdžiui, reguliarūs Valstybės departamento atstovų (tiesa žemesnio rango) susitikimai su Lietuvos diplomatais egzilyje. Taip pat informacinė sklaida – „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ lietuviškos laidos buvo finansuojamos JAV Vyriausybės. Tai leido tikėtis atkurto valstybės suvereniteto pripažinimo iš tarptautinės bendruomenės narių pusės.

Kaimyninių tautų – latvių, estų, ukrainiečių – siekiai buvo identiški/ panašūs. Jie pasireiškė dažnais Estijos ir Latvijos Liaudies frontų, Lietuvos Sąjūdžio ir Ukrainos Rucho kontaktais, taip pat veiklos koordinavimu.

Atgimimo laikotarpio sulaukė tebeveikianti, nors ir mažėjanti Lietuvos diplomatinė tarnyba egzilyje. Veikė trys  ambasados – Londone, Vašingtone ir Romoje (prie Šv.Sosto).

Be to, Katalikų Bažnyčios struktūros kartu buvo ir rezistencijos prieglobsčio struktūros. Aktyvi Katalikų Bažnyčios veikla palaikė kitokios nei SSRS vyraujanti nuomonės buvimą Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse.

Tačiau Lietuvos kelią į nepriklausomybę stabdė ir mūsų silpnybės. Visų pirma, buvo akivaizdi asimetrija santykyje su SSRS/Rusija. Rusija buvo didesnė, galingesnė ir svarbesnė veikėja nei Lietuva. Lietuva Rusijai buvo geopolitinė provincija, mažiau svarbi ne tik už Latviją, bet ir už Estiją.

Be to, Lietuva buvo visiška integruota į SSRS tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Lietuva neturėjo jokių išorinių ekonominių ryšių su kitomis valstybėmis, tik su sovietinėmis respublikomis. Energetinė integracija į buvusios TSRS sistemą išlieka iki dabar.

Visuomenės sovietizacija taip pat buvo didelė, žmonės buvo prisitaikę gyventi tokiomis sąlygomis. Buvo susidaręs pakankamai didelis vadinamosios „žiguliukų Lietuvos“ sluoksnis. Dauguma žmonių nemokėjo kitų užsienio kalbų, mokėjo tik rusų kalbą.

Lietuvos nacionalinis-komunistinis elitas buvo tampriai ekonomiškai susijęs su SSRS elitu. Lietuvos SSRS komunistinis elitas (parafrazuojant tarybinę literatūrologiją) buvo nacionalinis tik forma, bet turiniu jis buvo tarybinis. Išsiugdyti įgūdžiai, reikalingi efektyviai veikti TSRS erdvėje, ypač Maskvoje, užtikrino pakankamą asmeninę gerovę.

Nepadėjo ir tai, kad Vakaruose buvo paplitusi vieningos ir stabilios TSRS demokratizacijos tikimybės iliuzija. Daugelis Vakaruose buvo susigyvenę su „dviejų pasaulių“ tikrove, kurioje jėgų pusiausvyra ir politinis stabilumas buvo natūrali ir patogi gyvenimiška būsena, kurios nenorėjo atsisakyti. Politologai kūrė įvairius skirtingų „pasaulių“ raidos variantus, tačiau įžvalgose nenumatė Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių išsilaisvinimo galimybės.

M.Gorbačiovo pradėta „Perestroika ir naujasis mąstymas“, taip pat suartėjimas su Vakarais daugeliui vakariečių sudarė iliuziją, kad SSRS gali taikiai transformuotis į daugiau ar mažiau demokratišką ir daugiau ar mažiau liberialios ekonomikos principų besilaikančią valstybę. Didžiulė jos karinė galia kėlė nestabilumo baimę. SSRS dezintegracijos „šaukliai“ buvo suvokiami, kaip “trukdantys Gorbačiovui“.

Taip pat svarbi kliūtis buvo ir tai, kad SSRS kariuomenė visiškai kontroliavo Lietuvos teritoriją. Represinės struktūros tebeveikė, jų potencialas kėlė fizinę grėsmę ir , be abejo, buvo parengtas panaudoti.

Vis dėlto, Lietuva sugebėjo pasinaudoti išsivadavimo iš SSRS galimybėmis. Situacija keitėsi pamažu vykstant režimo „demokratizacijai“. Viešumo didėjimas sudarė teigiamą foną viešai informacijos apie Lietuvos siekius sklaidai tiek krašto viduje, tiek ir už jo ribų. Minimalių demokratinio žaidimo taisyklių įvedimas leido į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išrinkti Sąjūdžio remtų deputatų daugumą.

Demokratinės tendencijos bei – vėliau – judėjimai kitose SSRS respublikose, o ypač tarp Rusijos didžiųjų miestų inteligentijos bei jaunimo ir jų palankus požiūris į Lietuvos siekius sudarė palankų foną, formavusį palankų Lietuvos siekiams informacinį foną Rusijoje.

Be to, autonomijos siekė ir kitų SSRS dalių nacionaliniai-komunistiniai elitai, norėdami emancipuotis nuo tiesioginės ir totalios Maskvos kontrolės. Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos vadovybės su B. Jelcinu priešakyje bei V.Kravčiuko vadovaujamos Ukrainos SSR vadovybės noras emancipuotis nuo SSRS vadovo M.Gorbačiovo ir sudarė palankų politinį foną Lietuvos atsiskyrimui nuo SSRS.

Didesnės ūkinės autonomijos siekiams jie nevengė pasinaudoti ir nacionalinių suverenitetų šūkiais. Pažymėtina, kad daugumoje TSRS respublikų (išskyrus tik Baltijos šalis ir Armėniją) ne tik išliko tie patys politiniai elitai, betgi ir tie patys pirmieji asmenys.

SSRS dialogas su JAV bei šios sąjungininkais sudarė galimybes užsitikrinti diplomatinę paramą Lietuvos siekiui laipsniškai atsiskirti nuo tuometinės metropolijos ir atkurti nepriklausomą valstybę.

Minėtasis dialogas ir po jo sekęs judėjimo bei informacinių apribojimų sumažinimas leido pagerinti kontaktus su išeivija. TSRS vadovybė šio dialogo fone taip pat vengė drastiškų judesių nacionalinių judėjimų atžvilgiu.

Kokios grėsmės kilo Lietuvos laisvės siekiams? Tarp Vakarų Europos politikų vyravo politinio realizmo nuostata. Mums buvo sakoma, kad norus reikia derinti su SSSR interesais, o SSRS vientisumas ir stabilumas atitinka visos Europos interesą. Lietuvos politinių tikslų kėlimas buvo priimamas su nepasitikėjimu, buvo vertinamas kaip žingsnis atgal į nacionalizmą, tuo tarpu Vakarų Europa judėjo ekonominės ir politinės integracijos kryptimi. JAV sąjungininkių Europoje nesikišimo [į SSRS vidaus reikalus] politika bei iš to išplaukianti pasyvi reakcija į galimas represijas skatino reakcingas jėgas SSRS vadovybėje kurti Lietuvos siekiams priešiškas organizacijas (Interfrontai Latvijoje, Estijoje, „Jedinstvo“ Lietuvoje), kurios prireikus galėtų imtis represyvių akcijų Lietuvos (bei kitų Baltijos valstybių) nepriklausomybės siekių atžvilgiu.

Visose atsiskirti siekiančiose respublikose TSRS vadovybė kaitino etnines trintis ir net konfliktus. Ne išimtis buvo ir Vilnijos vadinamosios „lenkų autonomijos“. Autonomija savaime nėra blogis, jei jos siekiama dialogo, o ne konfrontacijos būdu. Per tiesioginius kontaktus su Varšuva Lietuvai sėkmingai pavyko išvengti šio klausimo eskalavimo.

Nors ir nepareikštas tiesiogiai, vis dėlto keliuose rusų kalba leistuose leidiniuose buvo minimas ir Klaipėdos krašto priklausomybės Lietuvai kvestionavimas. Lietuvos poziciją stiprino tai, kad Klaipėdos mieste ir krašte dauguma gyventojų buvo lietuviai.

Nepriklausomybės įtvirtinimas, 1991-1994 metai.  

Lietuvos delegacijos vienintelė tema – Rusijos kariuomenės išvedimas

Stiprybės:

Vienas sėkmingiausių tiek vidaus, tiek ir užsienio politikos žingsnių buvo galimybė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę visiems tuo metu legaliai gyvenusiems Lietuvoje žmonėms. Taip tautinės mažumos buvo integruotos į Lietuvos gyvenimą. Be to. rusų, ukrainiečių, baltarusių tautinės mažumos santykinai mažėjo dėl migracijos. Lenkų mažuma atsisakė perdėtų autonomistinių siekių.

Padėjo ir tai, kad visuomenėje buvo konsensusas dėl Lietuvos strateginių tikslų. Ir toliau niekas nekvestionavo Lietuvos, kaip nepriklausomos į Vakarų demokratijas orientuotos valstybės siekio. Visuomenė nuostatą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo patvirtino referendumu.

Lietuvių diaspora taip pat buvo vienijama Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo kaip metatikslo. Diskusijos diasporoje vyko dėl taktinių Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo žingsnių. Buvo teikiama finansinė parama besikuriantiems Lietuvos socialiniams – politiniams institutams – politinėms partijoms, Diplomatinei tarnybai (perduotas pastatas Briuselyje).

Silpnybės:

Pirmiausia neišvengiamai teko susidurti su politinių struktūrų kūrimo sunkumais.

Be to, tiek viso krašto ekonominė struktūra, tiek ir daugumos senųjų įmonių struktūra buvo silpna, perdėm susijusi su buvusios SSRS rinka ir įmonėmis. Bankininkystės sektorius buvo neišplėtotas ir prastai reguliuojamas.

Tenka pripažinti, kad ir buvę partiniai bei ekonominiai ryšiai niekur nedingo. Nereta naujosios Rusijos įmonė naudojo Lietuvą kaip trampliną eksportui į Vakarų Europą.

Situaciją sunkino ir Vakarų Europos lyderių teikiamas prioritetas santykiams su Rusija. Tokios pozicijos buvo laikomasi tiek dėl Rusijos, kaip žaliavų tiekėjos svarbos, tiek ir dėl baimės, kurią kėlė prastai valdomas karinis potencialas, ypač branduoliniai ginklai, dislokuoti Ukrainoje, Baltarusijoje ir Kazachstane. Jie tikėjosi išlaikydami gerus ryšius su Rusijos elitu, užsiimti geresnes pozicija tiek jos žaliavų importe, tiek ir privatizavime.

Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje reiškė ne tik tai, kad Lietuva neužtikrina visiškos savo teritorijos kontrolės, bet ir buvo formalus integracijos į euroatlantines struktūras stabdžys. Tai buvo ir ekonominis veiksnys – tiekimai, etc. Visą laiką išliko provokacijų tikimybė.

Sunkioje situacijoje atsidūręs Lietuvos elitas nesutarė dėl santykių su Vakarų Europa , JAV ir Rusija vystymo. Buvo įvairių svarstymų, kokį modelį pasirinkti: neutralumo, tilto? Kas mūsų strateginiai sąjungininkai, partneriai: Baltijos valstybės, Šiaurės šalys, Vidurio Europa, JAV, Rusija? Dalis tų svarstymų jau nuėjo užmarštin ir juos prisimins bei analizuos istorikai ir politologai. Atsakymų į kai kuriuos klausimus ieškome iki šiol.

Galimybės:

JAV administracijos siekis stabilizuoti rytinį postkomunistinės Europos pakraštį suteikė galimybių Lietuvai. JAV parama demokratinėms institucijoms visoje, kaip jau vėliau pasakė G.W.Bush, juostoje tarp Baltijos ir Juodosios jūros buvo ženklesnė nei Vakarų Europos valstybių. Joms svarbesnė buvo (o ir išliko) Rusija.

Taip pat didėjo ir Šiaurės Europos valstybių interesai Baltijos valstybėse. Šiaurės valstybės tarsi pasiskirstė darbus: Suomija specializavosi padėdama Estijai, Švedija – Latvijai, Danija – Lietuvai įtvirtinant suverenitetą, reformuojant ūkį ir valdymą bei rengiant integracijai į euroatlantines struktūras.

Susitelkusi prie vidinių problemų sprendimo Rusija nesugebėjo daryti destruktyvios įtakos Lietuvai. Ji nesugebėjo nei įplieksti pilietinės priešstatos, kaip Azerbaidžane ir Gruzijoje, nei tarpetninių konfliktų, kaip Moldovoje ir Gruzijoje, nei karų dėl ginčytinų teritorijų, kaip Kalnų Karabache. Skirtingai nuo NVS erdvės ir Balkanų, kuriuose Rusija tiesiogiai ar netiesiogiai kurstė tarpetninius konfliktus, Vidurio Europoje europinė perspektyva atrodė patrauklesnė už destruktyviojo nacionalizmo ir revizionizmo viliones.

Grėsmės:

Grėsmių kėlė ambivalentiškas Vakarų Europos požiūris. Vakarų Europos valstybėms, išskyrus Šiaurės valstybes, Lietuvos strateginiai siekiai nedarė įspūdžio. Į kiekvieną ambicingesnį pareiškimą jų atstovai atsakydavo, kad Lietuvai būtina palaikyti gerus santykius su Rusija.

Tuo metu pavojingai atrodė ir nestabilumas Rusijos Kaliningrado srityje bei Baltarusijoje.

Be to, dalis Vakarų Europos valstybių vykdė „Russia first“ politiką, siekdamos plėtoti visapusiškus santykius su Rusija ir  ignoruodamos kitas Vidurio ir Rytų Europos valstybes.

Kaip grėsmė narystei NATO iškilo ir galimo pakaitalo - Partnerystės Taikos labui – idėja. Nemažai NATO valstybių, ypač Europoje, kaip alternatyvą NATO, siūlė Partnerystės Taikos labui programą, apimančią didelę dalį postkomunistinės Europos.

Integracija į euroatlantines struktūras, 1994-2004 metai

Lietuvos delegacijos vienintelė tema  - Narystė euroatlantinėse struktūrose.

Narystės ES ir NATO siekį lydėjo visuotinė visuomenės paramą ir platus politinių jėgų sutarimas. Laikotarpį nuo 1994 iki 2004 galima pavadinti „auksiniu“ vidaus ir užsienio politikos partnerystės laikotarpiu. Tiek viduje, tiek išorėje Lietuva vieningai veikė viena kryptimi. Padėtį lengvino tai, kad strateginiai Valstybės tikslai buvo labai aiškūs ir lengvai suprantami.

Padėjo ir politinė valia Europos Sąjungoje dėl plėtros į Vidurio Europą. 1993 m. Kopenhagos ES Viršūnių susitikime buvo priimtas Sprendimas plėsti Europos Sąjungą. Tada nustatyti, o 1995 m. Madrido Viršūnių Taryboje sustiprinti vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos turi atitikti ES nare norinti tapti valstybė. Tai 1) politinis: stabilumas institucijų, garantuojančių demokratiją, teisės viršenybę žmogaus teises ir mažumų apsaugą; 2) ekonominis: veikianti rinkos ekonomika, galinti atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas ES viduje; 3) Bendrijos Acquis piėmimas, pajėgumas prisiimti narytės įsipareigojimus.

  Taip pat ir JAV administracijos politinė valia buvo integruoti Vidurio Europos valstybes į euroatlantines struktūras. 1998 metais Vašingtone pasirašyta JAV - Baltijos Valstybių Chartija pademonstravo, kad  JAV užsiangažavo remti Baltijos valstybių reikalus. Kartu kilo grėsmė, kad ši Chartija gali tapti narystės NATO pakaitalu.

Svarbus buvo lietuvių diasporos JAV veikimas, siekiant Lietuvos narystės NATO, jos sąveika su lenkų diaspora JAV.

Ne paskutinėje vietoje buvo ir susitaikymas bei strateginė partnerystė su Lenkija. Šis istorinis procesas, prasidėjęs dar Atgimimo laikais, svarų impulsą įgavo 1992 metais pasirašius  politinę deklaraciją. Su Lenkija mus sieja strateginiai ryšiai, kuriuos sąlygoja bendri interesai ir  istorinė patirtis. Glaudesnei sąveikai su Lenkija įsteigtos ir efektyviai išnaudotos dvišalio bendradarbiavimo institucijos – Vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir Prezidentų konsultacinis komitetas.

Lietuvai impulsą veikti suteikė ir „dvigubas nokdaunas“. Per dvejus metus buvo gauti du užsienio politikos smūgiai – nepakvietimas į NATO 1997 m. ir nepakvietimas pradėti derybas su Europos Sąjunga dėl narystės 1999 metais. Pastarąjį apkartino dar ir tai, kad Estija buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Pykome, kad mūsų nepriima tokių, kokie esame, burnojome, kad liepia „atlikti namų darbus“ - vykdyti struktūrines reformas, spaudžia įsipareigoti netolimoje ateityje uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.

Tai neatšaldė mūsų ketinimų. Tiek patys sau, tiek partneriams Europoje parodėme, kad nesame nevykėliai, o kartu darniai veikdami galime pasinaudoti Valstybei istorijos suteikta unikalia galimybe pakreipti likimą nauja linkme.

PO neįvykusios „istorijos pabaigos“ - naujo ciklo pradžia

Lietuvos delegacijos vienintelė tema – Rusijos stabdymas?

2004 metais, po 10 metų pastangų, mums pagaliau pavyko įsilieti į Europos ir Transatlantines struktūras. Čia paaiškėjo, kad narystė Europos Sąjungoje ir NATO iš tikslų tapo instrumentais, kuriuos reikia tinkami išnaudoti siekiant tautos gerovės ir saugumo. Kilo nauji klausimai – kokį vaidmenį atliksime Europoje ir globaliame pasaulyje, ko toliau sieksime išnaudodami Europos Sąjungos ir NATO instrumentus. Kokybiškai naujas Lietuvos valstybės užsienio politikos tikslų formavimosi etapas, prasidėjęs, įstojus į ES ir NATO tęsiasi.

Nustatydami savo vietą Europoje ir pasaulyje, ar brėždami užsienio politikos kryptis, turime įvertinti visus galimus pasirinkimus, atsižvelgti į globalų tarptautinį kontekstą ir jame veikiančius pagrindinius aktorius. Tarptautinėje arenoje besiklostančios aplinkybės neabejotinai darys įtaką mūsų valstybės vaidmens pasirinkimui.

Visuomenės konsensusas dėl strateginių valstybės tikslų.

Paskutiniai 20 Lietuvos metų – vidaus ir užsienio politikos sąveikos sėkmės istorija.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo vykdytą Lietuvos Respublikos užsienio politiką galime drąsiai vadinti sėkmės politika. Net jei atskirose situacijose ir nebuvome teisūs, tos neesminės klaidos neturėjo griaunančio poveikio gyvybiniams Lietuvos interesams ir siekiams. Nustatydami strateginius tikslus ir būdus jiems įgyvendinti neklydome.

Lietuvos sėkmės Atgimimo laikais ir siekiant narystės ES ir NATO remiasi „auksine“ vidaus ir užsienio politikos partneryste .

Dar sykį turime prisiminti Kazio Pakšto teiginį, kad „Gyvename nenormaliai pavojingoje vietoje“, todėl, kalbėdami apie naujuosius iššūkius ir strateginius žingsnius turime pirmiausia turėti galvoje politinių partijų ir piliečių konsensusą dėl strateginių užsienio politikos krypčių ir tikslų.

Ši sėkminga sąveika davė mums stabilų užnugarį tam, kad kartu su strateginiais partneriais, draugais ir sąjungininkais taptume visateisiais, gerbiamais ir įsiklausomais demokratijų bendrijos nariais. Tikiuosi, kad ši vienybė išliks ir nuolat bus Lietuvos užsienio politikos vykdymo pagrindas.