Naujienos

Pranešimas „Darbo jėgos migracijos tendencijų Baltijos šalyse“ tema


Jūsų Ekscelencijos,

Gerbiamieji parlamentarai,

Mieli ponai ir ponios,

Man labai malonu, kad turiu galimybę būti Siguldoje, kuri šiemet švęs 800 metų jubiliejų, ir dalyvauti šioje Baltijos Asamblėjos konferencijoje.

Noriu padėkoti organizatoriams už kvietimą ir, mano nuomone, už labai aktualios mūsų visuomenėms konferencijos temos pasirinkimą.

Darbo jėgos migracija su visomis jos teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis yra rimtas iššūkis mūsų valstybėms ir apgailestaudamas turiu pripažinti, kad ekonominės emigracijos banga vienaip ar kitaip palietė bene kiekvieno mano tautiečio šeimą.

Ir nepaisant to, kad palyginti neseniai atkūrėme savo nepriklausomybę ir tapome euroatlantinių organizacijų narėmis, jau spėjome nemažai nuveikti ir pasiekti tikrai įspūdingų rezultatų tiek politinėje, tiek ekonominėje srityse.

Tačiau džiaugdamiesi savo laimėjimais negalime apsimesti nematantys, kad per pastaruosius metus šimtai tūkstančių mūsų tautiečių paliko tėvynę ir išvyko į kitas valstybes, ieškodami didesnio darbo užmokesčio, geresnių gyvenimo sąlygų ir sėkmingesnės savirealizacijos.  

Taigi klausiu „Ar svarbu, kad išsilavinę, jauni, kvalifikuoti, iniciatyvūs, galintys dirbti ir reikalingi Tėvynei žmonės palieka savo valstybes, ar turime su tuo susitaikyti?“

Ekonomistai ir politologai galėtų atsakyti, kad tai yra tiesiog natūralus procesas, kurio poveikis valstybei gali būti net naudingas, kadangi jis skatina darbo rinkos procesų reguliaciją ir prisideda prie skurdo mažinimo, kuris yra darbo jėgos pertekliaus ir neefektyvaus darbo rinkos funkcionavimo padarinys.

Ekonomistai taip pat pabrėžia, kad užsienyje uždirbti pinigai investuojami Tėvynėje, taip paskatinamas vidaus vartojimas, kuris yra vienas iš svarbiausių ekonomikos augimo variklių. 

Tačiau tai, kad susirinkome čia šiandien diskutuoti apie žmogiškuosius išteklius ir darbo jėgos migraciją, liudija, jog mums kelia nerimą esama padėtis ir mums svarbi mūsų tautų ir valstybių ateitis.

Gerbiamieji,

Atsižvelgiant į tai, kad esame mažos valstybės, tačiau kaip ir Europos Sąjungos senbuvės, susiduriančios su tomis pačiomis demografinėmis problemomis, tokiomis kaip populiacijos senėjimas ir mažėjimas bei socialinių mokesčių našta mažėjančiam skaičiui darbingų žmonių, riba tarp fenomeno simptomatikos ir grėsmės tampa pavojingai siaura.

Lietuvai gyventojų skaičiaus mažėjimas ir emigracijos mastai kelia didelį susirūpinimą, nes tai reiškia Lietuvos intelektualinio potencialo mažėjimą, investicijų į žmones praradimą, technologinės pažangos, mokslo raidos ir ekonominės plėtros lėtėjimo grėsmę, darbo jėgos trūkumą tam tikruose ūkio sektoriuose.

Be to, kalbame ne tik apie „smegenų ir darbo jėgos nutekėjimą“, kyla grėsmė Lietuvos kultūros ir kalbos nykimui, atsiranda socialinės poliarizacijos problemos. 

Todėl man kyla klausimas „Kas po 100 metų kalbės lietuviškai, latviškai ar estiškai, kas gyvens mūsų žemėse ir tęs mūsų istoriją, jeigu dabar nesusimąstysime ir nesiimsime priemonių ekonominei migracijai reguliuoti?“

Esame atsakingi ne tik už save ir negalime sau leisti gyventi tik šia diena, turime jausti atsakomybę už mūsų vaikų ir vaikaičių, už savo valstybių ateitį.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kalbėdamas apie mūsų vaikų ateitį turiu galvoje ne tik ateities Lietuvos vaikus, esu priverstas kalbėti apie skaudžią realybę, su kuria šiandien susiduria Lietuvos vaikai.

Lietuvoje auga paliktų vaikų karta. Tai, kad iš lankančių mokyklas vaikų, kurių tėvai ar vienas iš jų yra išvykę į užsienį, 61 proc. gyvena tik su vienu iš tėvų, o kiti vaikai yra likę be nuolatinės tėvų priežiūros (28 proc. priežiūra yra patikėta seneliams, 5 proc. vaikų interesais rūpinasi giminaičiai, 3 proc. - vyresni broliai ir seserys, 1 proc. - draugai, pažįstami, 1 proc. - kiti asmenys ir netgi 1 proc. gyvena vieni), be jokios abejonės, turės rimtų padarinių ne tik šių vaikų vystymuisi ir brandai ateityje, bet ir šeimos, kaip socialinio instituto ir vertybinio pagrindo (vertybinės atramos) sampratai mūsų visuomenėje apskritai.

Gerbiamieji ponai ir ponios,

Kalbame apie žmogiškųjų išteklių plėtrą darbo jėgos migracijos sąlygomis ir  pagrindinis klausimas, į kurį turime šiandien atsakyti, mano nuomone, yra „Kaip sudominti mūsų išvykusius ir ketinančius išvykti tautiečius savo Tėvyne, kaip sumažinti ekonominę emigraciją ir neigiamus jos padarinius bei paskatinti grįžtamąją imigraciją “.

Būsiu atviras – man neramu, nes prarandame aktyviausiąją tautos dalį. Mūsų ekonominės emigracijos mastai ir tai, kad Lietuva yra pirmoji ES pagal emigrantų skaičių 1000-iui gyventojų, prarandanti daugiausia darbingo amžiaus žmonių, liudija, kad priemonių imtasi pavėluotai. Kiek man žinoma, padėtis Latvijoje ir Estijoje šia prasme yra geresnė, tačiau tai pat kelianti nerimą.

Lietuvoje svarstomi įvairūs šios problemos sprendimo būdai. Svarbiausios yra priemonės, susijusios su mokslo pažangos įdiegimo, darbo santykių ir darbo sąlygų, gyvenimo sąlygų, verslo aplinkos skatinimo, socialinės apsaugos gerinimu.

Kaip viena iš priemonių svarstoma darbo rinkos atvėrimo galimybė darbo jėgai iš mūsų Rytų kaimynių. Turiu pripažinti, kad tai tema, į kurią neišvengiamai turime atsižvelgti ir svarstyti šalia visų kitų priemonių, galinčių realiai padėti mažinti ilgalaikes neigiamas ekonominės emigracijos pasekmes šalies ekonomikos plėtrai.

Lietuvos Vyriausybė 2007 m. balandžio 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2007-2008 metų plano patvirtinimo“.

Šios strategijos tikslas - siekti, kad spartaus ekonominio augimo sąlygomis Lietuva nepritrūktų darbo jėgos ir taip išvengtų neigiamų migracijos proceso pasekmių.

Strategija numato, kad Lietuvos valstybė imsis priemonių informacijos apie migracijos problemas ir grįžimo galimybes prieinamumui bei kokybei gerinti, reguliuos darbo jėgos imigraciją ir numatys imigrantų integracijos į Lietuvos visuomenę ir darbo rinką priemones.

Todėl vienas iš svarbiausių uždavinių  yra palaikyti glaudžius ryšius su užsienyje gyvenančiais Lietuvos ekonominiais migrantais, skatinti jų įsitraukimą į bendruomeninį gyvenimą ir bendradarbiauti su jau veikiančiomis lietuvių organizacijomis.

Tikiu, kad ši strategija ir joje numatomos priemonės duos teigiamus rezultatus.

Tačiau būdamas realistu puikiai suprantu, kad tai ne tik ekonominės emigracijos, o visos valstybės socialinės, ekonominės gerovės klausimo sprendimas.

Airijai prireikė 30 metų pažaboti ekonominės emigracijos srautus, todėl būtina suvokti, kad per metus ar du kardinaliai pakeisti padėties neįmanoma. Todėl turime įžvelgti ilgalaikes klausimo sprendimo, paremto plačiu socialinių partnerių sutarimu, perspektyvas.

Taip pat noriu pabrėžti, kad mano nuomone, išvykusiųjų sudominimo Tėvyne procesą reikėtų pradėti nuo labai konkrečių darbų, pavyzdžiui, galimybės mūsų tautiečiams būnant užsienyje žiūrėti televizijos transliuojamas krepšinio varžybas tarp Lietuvos komandų, ledo ritulio varžybas Latvijoje ar slidinėjimo varžybas Estijoje suteikimo.

Gerbiamieji konferencijos dalyviai,

Noriu pasidžiaugti, kad aktuali Baltijos valstybėms ekonominės emigracijos tema diskutuojama trišaliame formate, dalyvaujant politikams ir šios srities specialistams – socialinės apsaugos ministerijų ekspertams.

Norėdami išsaugoti mūsų visuomenes negalime laukti sudėję rankų. Šiandien mes kuriame Lietuvą, Latviją ir Estiją savo palikuonims, todėl žvelgdami į ateitį turime įdėti daug pastangų, kad sunkiai iškovoję savo nepriklausomybes lengvai neprarastume mūsų tautų.

 Linkiu Jums produktyvių diskusijų ir esu tikras, kad tik jomis neapsiribosime.