Naujienos

Neseniai pasirodžiusi Lietuvos konservatorių „Rusijos sulaikymo strategija“ yra dėsningas bandymas atsakyti į klausimą, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, kaip tai gali paveikti Lietuvą ir ką Lietuva turėtų daryti plėtodama savo santykius su Rusija. Konservatorių dokumentas atspindi ir bendrąją nuotaiką, kad Lietuvoje ir Europoje prasideda viešoji diskusija, tam tikrų apmąstymų laikotarpis, kaip toliau reikės sugyventi ir bendradarbiauti su Rusija.

Be abejo, taip pat Lietuvai reikia atlikti „valstybės stiprinimo“ darbus - dar labiau sustiprėti ekonomiškai, konsoliduoti šalies visuomenę, sumažinti socialinę atskirtį tarp Lietuvos žmonių, baigti reformas ir integraciją į ES (Šengenas, euro įvedimas). Viso to reikia, kad būtų sukurtas dar tvirtesnis Lietuvos ekonominis, socialinis ir politinis pamatas, siekiant toliau plėtoti abipusiškai naudingus santykius su Rusija, Europos Sąjungos ir kitomis pasaulio šalimis.

Lietuvos santykius su Rusija galima vertinti kaip stabilius. Per 17 metų nemažai pasiekta, sukurti teisiniai bendradarbiavimo pagrindai, auga prekyba ir investicijos. Didelių problemų tarp Vilniaus ir Maskvos neliko. Lietuva ir Rusija yra kaimynės, o kaimynės turi sugyventi gerai ir gerbti vienas kitą.

Galima pasidžiaugti Lietuvos ir Rusijos ekonominių santykių plėtra ir stengtis šią pozityvią tendenciją išlaikyti ir ateityje. 2004 metais Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, pasikeitė tarpusavio prekybos režimas su Rusija, tačiau neigiamos įtakos prekybos apimčiai tai neturėjo. 2007 metų pradžioje Rusija pagal eksporto ir importo apimtį buvo pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė. Tiesa, Lenkijos „PKN Orlen“ įsigijus „Mažeikių naftą“, gerokai sumažėjo Rusijos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje.

Lietuva suinteresuota plėsti bendradarbiavimą su Rusija visais klausimais. Santykiai su Rusijos Kaliningrado sritimi yra prioritetiniai. Kaliningrade yra aktyvus Lietuvos verslas, didėja Lietuvos investicijos.

Vizų režimo palengvinimas Kaliningrado srities gyventojams, ypač po Šengeno susitarimo įsigaliojimo, yra neatidėliotinas ir svarbus klausimas. Taip pat turi būti ieškoma būdų, kaip palengvinti vizų režimą kitai Lietuvos kaimynei – Baltarusijai. Kuo daugiau Kaliningrado srities ir Baltarusijos žmonių pabuvos kaimyninėse ES šalyse, tuo daugiau bus sukurtą progų jaunimo, akademinės bendruomenės, verslo atstovų, eilinių piliečių bendražmogiškam ir dalykiškam bendradarbiavimui.

Kalbant apie Kaliningrado srities ateitį, norėtųsi sugrįžti prie europinio lygmens. Kaliningrado srities vystymąsi reikėtų matyti platesniame europiniame kontekste. Lietuva pasisako už kuo platesnę Kaliningrado srities ekonominę ir socialinę integraciją į Europos Sąjungą ir ją skatina.

Tačiau išlieka ir tam tikri Lietuvos ir Rusijos požiūrių skirtumai, vienas iš kurių yra istorinės praeities vertinimas. Šis klausimas yra aktualus ir Europos Sąjungai, nes po ES plėtros atsirado naujas požiūris į praeities ir XX a. procesus. Vidurio Europos ir Baltijos šalys išgyveno sudėtingą stalinistinių represijų ir geležinės uždangos laikotarpį. Todėl istorinius procesus jos suvokia ir vertina kitaip nei Europos šalys, kurios to nepatyrė. Fašizmo nusikaltimai yra visuotinai pasmerkti, tačiau Baltijos ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys ne ką mažiau nukentėjo nuo stalinistinių represijų.

Europos Sąjunga ir Rusija turėtų iš naujo peržiūrėti ir įvertinti XX amžiaus istorinius įvykius ir jų pasekmes. Suprantama, kad tai yra jautrūs klausimai Rusijai. Tačiau jei Europos Sąjunga ir Rusija nori kurti bendrą ateitį, istorinis teisingumas turėtų būti atkurtas. Europos Sąjunga su Rusija turi kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus ir jų vertinimą.

Plėtojant santykius su Rusija, reikia vadovautis nuostata, kad bendradarbiavimas su Rusija ir Lietuvai, ir ES iš principo yra ir naudingas, ir reikalingas. Tačiau maksimalią to bendradarbiavimo naudą galėsime pajusti, jei Rusija bus demokratiška šalis ir joje vyraus skaidrūs rinkos santykiai.

Tam, kad atsirastų nauja kokybė ir dinamika ES-Rusijos santykiuose, svarbu būtų pradėti derybas dėl naujos ES-Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Nauja sutartis turėtų nustatyti abipusius įsipareigojimus ir teisinę bazę santykiams plėtoti.

Akivaizdu, kad Europai reikia surasti atsakymą, kokiais pagrindais ir kaip toliau reikės sugyventi ir bendradarbiauti su Rusija, kuri yra svarbi Europos Sąjungos partnerė daugelyje sričių. Europos Sąjungai ir Rusijai Samaroje nepavyko pradėti derybų dėl naujos ES–Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Paradoksalu, tačiau Samaroje įvykusį susitikimą galima pavadinti ir europinės vienybės išbandymo „sėkme“, nes kaip niekada anksčiau ES pozicija buvo solidari ir vieninga.

Su Rusija Europos Sąjungos šalys turėtų kalbėti vienu balsu, nes tik tokią poziciją išgirs, priims ir gerbs Rusija.

Rusija, su kuria Lietuva nori palaikyti gerus ir draugiškus santykius, neturėtų ekonomiškai ir politiškai diskriminuoti pavienių naujųjų Europos Sąjungos šalių, jei ji nori rimtai plėtoti strateginę partnerystę ir pradėti derybas dėl naujos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Visos ES šalys yra lygiateisės ir lygiavertės valstybės, todėl Rusijai tai reikėtų suprasti. Diskriminacinė politika niekur neveda. Lietuva ir Latvija buvo pirmosios valstybės, išreiškusios paramą broliškajai Estijai, kurią virtualiai, ekonomiškai, administracinėmis ir informacinėmis priemonėmis spaudė Rusija. Lietuva tiki europinio solidarumo vertybe. Europai šiuo metu, kai apmąstoma strateginės partnerystės su Rusija ateitis, gaivinama ES Konstitucinė sutartis ir formuojama bendra išorinė energetikos politika, tai ypač svarbu.

Lietuva pasisako už tai, kad būtų plėtojama Europos Sąjungos strateginė partnerystė su Rusija. Tačiau strateginė partnerystė su Rusija iš tiesų turėtų būti strateginė, su visais strateginei partnerystei būdingais principais. Dažnai susidaro įspūdis, kad ligšiolinė Europos Sąjungos strateginės partnerystės politika Rusijos atžvilgiu nebuvo pakankamai efektyvi ir nedavė reikiamų rezultatų, nes trūko ES ir Rusijos strateginio požiūrio bendrumo svarbiausiais politiniais, ekonominiais ir tarptautiniais klausimais. Europos Sąjunga savo veiksmus grindė labiau geranorišku „strateginiu požiūriu“ į Rusiją, o ne tikros strateginės partnerystės principais. Skaidrumas, abipusiškumas, demokratijos ir teisės viršenybės principų laikymasis iš tiesų apibūdina strateginius santykius ir partnerystę, o viso to trūko ligšioliniuose ES santykiuose su Rusija.

Rusija nuolat tvirtina, kad yra pasirengusi glaudesniems santykiams su ES. Iš tiesų Europos Sąjunga turėtų būti atvira Rusijai, parodyti iniciatyvą ir pasiūlyti plačias bendradarbiavimo galimybes Rusijai. Tokie klausimai kaip vizų panaikinimas Rusijos piliečiams, vykstantiems į ES šalis, laisvos prekybos susitarimas, Rusijai įstojus į Pasaulinę prekybos organizaciją, susitarimas dėl energetikos ir tranzito turėtų būti ES-Rusijos derybų ir diskusijų objektai.

Abipusis atvirumas turėtų dar labiau sustiprinti bendradarbiavimą tose srityse, kur pasiekiami abipusiškai naudingi rezultatai. Ekonomikos, prekybos, investicijų plėtra yra geriausi to pavyzdžiai.

Tačiau ES bendradarbiavimo su Rusija sritys ir mastas galėtų būti gilinami, atsižvelgiant į Rusijos pasirinktą politiką Europos Sąjungos atžvilgiu ir į pagrindinių piliečių teisių ir laisvių padėtį Rusijoje. Europos Sąjunga turi pasilikti sau lanksčias galimybes nustatyti bendradarbiavimo su Rusija darbotvarkę.

Europos Sąjungos šalims, ieškančioms atsakymo, kaip toliau sugyventi ir bendradarbiauti su Rusija, reikia atsižvelgti į Rusijos raidos tendencijas ir vertybių pasirinkimą. 

Europa vadovaujasi tradicine liberalios demokratijos samprata, o Rusijoje ji pamažu yra pakeičiama nauja interpretacija – vadinama „suverenia demokratija”, kuri iškelia valstybės interesus aukščiau piliečių laisvių ir teisių. Jei Europoje vyksta rinkos liberalizavimo, monopolijų skaldymo ir valdžios perdavimo vietos valdžioms procesams, tai Rusijoje vyksta vadinamosios „valdžios vertikalės“ konsolidavimo procesas. Atrodo, kad šio proceso vienas iš tikslų yra stiprinti centrinę valdžią ir didinti valstybės vaidmenį šalies ekonomikoje bei kontroliuoti naftos, dujų ir kitų strateginių ūkio šakų kontrolę. Panašu, kad dėl artimos verslo sąveikos su valdžia, kapitalizmas Rusijoje tampa vis labiau panašus į „valstybinį kapitalizmą”, o ne į liberalią ekonominę sistemą, paremtą laisvos ir atviros rinkos principais.

Reikia konstatuoti, kad energetinis dialogas su Rusija vyksta, tačiau ne taip kaip norėtųsi. Susirūpinimas ir noras sukurti stabilesnę aplinką energetikoje kyla dėl šiandieninės Europos partnerės Rusijos elgsenos.

Rusija disponuoja didžiausiais pasaulyje dujų rezervais ir yra vienas didžiausių pasaulyje naftos išgavėjų. Lietuva iš principo nėra neigiamai nusiteikusi prieš energijos išteklių importą iš Rusijos. Lietuva nori ir gali su Rusija sukurti naudingą tarpusavio partnerystę energetikos srityje. Nerimą kelia Rusijos energetikos sektoriaus monopolizacija, kurios vertikalė yra gavybos, gamybos, transportavimo, pardavimo ir tranzito srityse. Niekam nekiltų klausimų dėl Rusijos, kaip energijos išteklių tiekėjos, patikimumo, jeigu Rusijos energetikos sektoriuje būtų daugiau atvirumo, konkurencijos ir tarptautinių partnerių iš Vakarų.

Pagrindiniai naftotiekiai ir dujotiekiai į Europą eina per Rusijos teritoriją. Todėl laisvo tranzito užtikrinimas būtų labai pozityvus Rusijos žingsnis ir sąžiningos, nuoširdžios partnerystės išraiška. Jei Energetikos chartija ir Tranzito protokolas netaps tais instrumentais, padedančiais įtvirtinti abipusiškumą, ar ne pats laikas pagalvoti ir apie kitokias priemones, siekiant vienodų žaidimo taisyklių tarp Europos ir Rusijos?

Energijos tiekimo patikimumo užtikrinimas yra viena iš pagrindinių ilgalaikio ES-Rusijos energetinio dialogo sėkmės sąlygų. Europos Sąjunga vykdo savo, kaip energijos išteklių importuotojos iš Rusijos, įsipareigojimus. Lietuva norėtų, kad Rusija vykdytų savo, patikimos tiekėjos įsipareigojimus, ir būtų užtikrintas patikimas naftos ir dujų tiekimas. Kilusios problemos ir tiekimo sutrikimai turėtų būti greitai ir operatyviai sprendžiami ir neleidžiama, kad jie peraugtų į politines problemas. Nuo praėjusių metų liepos mėnesio Lietuvos naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose nebegauna naftos „Družba“ naftotiekiu. Lietuva nenori politizuoti šio klausimo ir laukia, kada rusiška nafta vėl bus tiekiama „Družbos“ naftotiekiu į Lietuvą. Nerimą kelia, kad iki šiol nėra gautas oficialus Rusijos atsakymas apie gedimo detales ir kada bus atnaujintas naftos tiekimas. Tiek Lietuva, tiek ir Europos Sąjunga yra siūliusi Rusijai savo pagalbą ieškant techninių problemos sprendimo būdų, tačiau ši pagalba nebuvo priimta. Skaidrumo trūkumas šioje srityje mažina tarpusavio pasitikėjimą bei daro neigiamą įtaką Rusijos kaip patikimos energijos išteklių tiekėjos vardui.

Problemą sustiprina dar ir tai, kad Europos Sąjunga neturi bendros energetikos politikos. Tai leidžia Rusijai išnaudoti tiesioginius ryšius su tam tikromis ES valstybėmis ir įgyvendinti energetikos projektus, kuriems iš principo turėtų pritarti ir kitos suinteresuotos ES šalys. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti daug kontraversiškų diskusijų sukėlusį „Nord Stream“ dujotiekio projektą Baltijos jūros dugnu.

NATO šalys ir Rusija daug dėmesio skiria energetiniam saugumui. Aljanso viduje ir NATO-Rusijos Taryboje galima būtų diskutuoti energetinio saugumo klausimus, kadangi energetikos klausimai turi tiesioginės įtakos NATO šalių ir Rusijos saugumui.  

Europos Sąjunga turėtų aktyviau veikti bendroje Europos ir Rusijos kaimynystėje ir likti geros praktikos pavyzdžiu ir net reformų akstinu tarptautinėje arenoje. Durys į Europos Sąjungą negali būti užvertos, o europinių vertybių ir principų plėtra didina stabilumą ir saugumą. Galima drąsiai teigti, kad ES ir NATO plėtra buvo sėkminga. Baltijos šalių pavyzdys rodo, kad sunkiai dirbant galima atverti NATO ir ES duris ir tapti visateisiais jų nariais. Į Lietuvą dabar žiūri Ukraina, Gruzija ir kitos šalys, kurios siekia glaudžiau suartėti su ES ir NATO. Tai yra geriausias atsakas tiems politikams ir tarptautinių santykių ekspertams, kurie nuolatos kalba apie plėtros nesėkmę ir vykstančią vidinę ES ir NATO eroziją.

Ypač svarbu yra nustatyti aiškią Europos Sąjungos strategiją Rytų Europos valstybių atžvilgiu. Šioje srityje Lietuvos užsienio politika ypač aktyvi, o Lietuvos indėlis yra vertinamas labai teigiamai. Lietuva nėra abejinga Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir Gruzijos likimui. Ukraina yra ypač svarbi Europai. Jeigu Ukraina įsilietų į liberalios ir demokratinės Europos šalių šeimą, tai demokratinė ir proeuropinė Ukraina būtų pats geriausias pavyzdys tiems Rusijos žmonėms, kurie mato privalumus proeuropinėje politikoje. Su Rytų Europos šalimis, kurios įgyvendina ES Veiksmų planus ir siekia integracijos, Europos Sąjunga turėtų būti tokia pat atvira, kaip ir su Rusija dėl vizų režimo palengvinimo ir laisvos prekybos susitarimų.

Reikia pripažinti svarbų Rusijos vaidmenį tarptautinėje arenoje, nes be Rusijos dalyvavimo sunku yra konstruktyviai spręsti aktualius tarptautinės darbotvarkės klausimus, tokius kaip kovos su terorizmu, masinio naikinimo ginklų platinimu, klimato atšilimo padarinių likvidavimo, ar rezultatyvaus „užšaldytų“ konfliktų sprendimo.

Daugelis ekspertų pažymi, kad Rusijos užsienio politika siekia atrasti naują vietą tarptautinėje arenoje, sukurti naują jėgų balansą ir daugiapolę tarptautinę sistemą. Lietuva pasisako už daugiašališkumą, visuotinai pripažintų normų laikymusi paremtus tarptautinius santykius ir efektyvias tarptautines organizacijas, gebančias spręsti aktualius pasauliui klausimus. Tačiau tokio pasaulio vizija turi būti kuriama bendradarbiaujant, o ne konfrontacinės retorikos būdu, kas vis dažniau pasigirsta iš Rusijos.

Konfrontacinio šaltojo karo modelio Lietuvai nereikia, nes šaltasis karas reikštų padidėjusias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, nereikalingas politines ir karines įtampas Europoje ir Baltijos jūros regione.

Nerimą kelia Rusijos paskelbtas „moratoriumas“ Konvencinių ginkluotojų pajėgų kontrolės Europoje (CFE) sutarčiai ir priekaištai Baltijos šalims, kad jos iki šiol nėra prisijungusios prie CFE sutarties. Lietuva negalėjo pradėti derybų dėl prisijungimo prie CFE sutarties, kadangi adaptuota CFE sutartis neįsigaliojo dėl Rusijos įsipareigojimų Gruzijoje ir Moldovoje nevykdymo. Kai įsigalios adaptuota CFE sutartis, tada Lietuva pradės derybas dėl prisijungimo prie sutarties.

Kosovo klausimu Rusijos ir euroatlantinės bendrijos požiūriai išsiskiria. Kosovo atvejis yra unikalus ir negali būti traktuojamas kaip precedentas kitiems užšaldytiems konfliktams spręsti, ką dažnai mini Rusija. Sprendžiant Padnestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos konfliktus, visų pirma turi būti laikomasi Moldovos ir Gruzijos teritorinio integralumo ir vientisumo išlaikymo principo.

JAV priešraketinės gynybos sistemos elementų dislokavimas Europoje nėra nukreiptas prieš Rusiją, tačiau sukėlė aštrią Rusijos reakciją, nors pagrindinės grėsmės euroatlantinei bendrijai kyla iš neprognozuojamų valstybių, siekiančių įsigyti branduolinį ginklą ir keliančių grėsmę euroatlantiniam saugumui.

Nepaisant tam tikro politinio klimato pasikeitimo, ES-Rusijos, kaip, beje, ir Lietuvos-Rusijos ekonominiai santykiai, prekybos apimtis ir investicijos auga. Rusijos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje atvertų galimybę Europos Sąjungai pradėti derybas dėl laisvos prekybos sutarties su Rusija.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad Lietuva ir kitos ES šalys turėtų aktyviai ieškoti abipusiškai naudingų ir konstruktyvių bendradarbiavimo su Rusija galimybių. Tačiau daugiausia priklausys ir nuo pačios Rusijos pastangų, jos pasirengimo sugyventi ir bendradarbiauti su demokratine ir liberalia Europa. Lietuva ir Rusija, kaip ir visa Europos Sąjunga, tiesiog privalo surasti optimalų racionalaus sugyvenimo modelį.