UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO PETRO VAITIEKŪNO SVEIKINIMO ŽODIS, MININT TREČIĄSIAS LIETUVOS NARYSTĖS NATO METINES (Vilnius, 2007 m. kovo 29 d.)
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, gerbiamieji šventės dalyviai,
atkūrę savo valstybės nepriklausomybę prieš septyniolika metų supratome, kad norėdami įtvirtinti Lietuvos laisvę, turime sugrįžti į Vakarų demokratinę bendruomenę.
Narystė patvariausiame kolektyvinės gynybos Aljanse - ne tik Prezidentų ir Lietuvos politinių partijų valios ir sutarimo, ne tik vyriausybių vykdytos politikos nuoseklumo rezultatas. Tai – visų Lietuvos žmonių kantrybės, sutarimo ir palaikymo vaisius.
Kvietimas į NATO man primena brandos liudijimą, įteiktą tautai ir valstybei. Ir tik brandi šalis, kurią ginti įsipareigoja visas Aljansas, gali atsakingai prisiimti tokius pat įsipareigojimus – puoselėti ir ginti tas vertybes, kurios yra visos Vakarų civilizacijos pagrindas. Treji metai esame NATO nariai. Tai daug ar mažai? Man atrodo, svarbiau pabrėžti, kad Lietuva – tai valstybė, kuri savo istoriją skaičiuoja šimtmečiais. Taigi, NATO nare tapo ne koks atsitiktinis naujadaras, bet senosios Europos civilizacijos šalis, kažkada europietiškas vertybes įtvirtinusi Lietuvos Statute, vienoje pirmųjų Europos Konstitucijų, reguliavusių valstybės sąrangą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Narystė Aljanse suteikia tokias saugumo garantijas, kokių Lietuva dar niekada neturėjo. Tai didžiausias saugumas už mažiausią kainą. Kaip tomis garantijomis pasinaudosime, priklauso tik nuo mūsų sumanumo, susiklausymo, atsakingumo. Būdami saugūs, galime ramiai dirbti, kurti ir mokytis. Aljansas suteikia saugią pastogę virš galvos. Joje sėkmingai tvarkytis – darbas, kurio už mus nenudirbs niekas kitas.
Tačiau ar būtų naudinga Lietuvai, ar turėtume moralinę teisę šiandien atsiriboti nuo sudėtingų dabarties pasaulio problemų? Saugumu reikia dalytis su tais, kuriems jo stinga. Tikiuosi, vis daugiau Lietuvos piliečių supranta: kuo saugesni mūsų kaimynai, kuo daugiau bendrų vertybių mus sieja, kuo daugiau pasitikėjimo ir taikos mūsų regione ir pasaulyje, tuo geriau mums patiems.
Todėl dirbame, kad NATO skėtis apgobtų daugiau šalių. Todėl padedame kurti saugesnę aplinką Afganistane, Kosove ir Irake. Todėl drauge su sąjungininkais aktyviai dalyvaujame Aljanso reformos ir kaitos procesuose, kad NATO būtų pasirengusi efektyviai reaguoti į globaliame šiandienos pasaulyje kylančias globalias grėsmes.
Siekdami narystės, tapome vieningesni. Linkiu, kad prieš trejus metus mus vienijęs narystės NATO ir Europos Sąjungoje siekis neliktų trumpalaikės euforijos istorija. Tik pasakos baigiasi tradicine optimistine formule: „po visų atliktų žygdarbių jis vedė karalaitę ir jie laimingai bei ilgai gyveno“. Kol Tauta gyva, jos tikroji istorija niekados nesibaigia.
Daugelio baltų tautų istorija negrįžtamai baigėsi. Išnyko jotvingiai, prūsai, sėliai, žiemgaliai, galindai, nadruviai, skalviai, sūduviai, kuršiai, latgaliai. Šių baltų tautų daugiau nėra. Liko tik LIETUVIAI ir LATVIAI – stipriausi, lanksčiausi, tvirčiausi.
Gerbiamieji,
džiaugiuosi šiandien matydamas daug jaunų veidų. Jums, kurie augote ir mokėtės nepriklausomoje valstybėje, jaučiu pareigą priminti - laisvė ir nepriklausomybė Lietuvai pernelyg dažnai buvo tik svajonė. Tai nėra duota savaime ir veltui. Laisvę ir nepriklausomybę turime gerbti ir ginti, jos mokytis ir į ją investuoti. NATO – vienas iš veiksmingiausių mūsų gynybos instrumentų. Todėl Lietuvos patriotui kovo 29-oji yra ir liks viena iš įsimintiniausių dienų.