Naujienos

Gerbiamasis Magnificencija Rektoriau,

Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai,

Mielieji studentai,

Sveikinimai Jums, istorinės Abiejų Tautų Respublikos sostinės bendruomenei, iš šių metų Europos kultūros sostinės Vilniaus. Dėkoju už galimybę kalbėti šioje puikioje senovinėje salėje, kurią puošia Kazimiero Didžiojo, Jogailos, Jono Pauliaus II bei kitų ne tik lenkams, bet ir lietuviams svarbių žmonių portretai.

Taip jau yra, kad tiek Lenkijoje atsidūręs lietuvis, tiek į Lietuvą atvykęs lenkas visada jaučiasi lyg kažkuria prasme būtų namie. Štai ir aš, stovėdamas šio garbingo universiteto salėje, jaudinuosi, matydamas portretus žmonių, apie kuriuos skaičiau mokykliniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose. Maža to, prisimenu, kaip kažkada, rašydamas savo magistro darbą apie T. Džefersono demokratines teorijas, lankiausi Jūsų universitete, kad galėčiau nusikopijuoti jo raštus. Tiek tada, tiek šiandien jaučiu, kaip šios sienos kvėpuoja laikmečiui nepaklūstančia akademine laisve.

Turbūt nebūsiu originalus kalbėdamas apie išskirtinę Jogailos universiteto vietą ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos kultūroje bei istorijoje. Jei studijuotume universiteto imatrikuliacijos aktus ir kitus archyvus, tarp žymių politinių bei dvasinių LDK veikėjų atrastume lietuvių raštijos pradininkus Abraomą Kulvietį ir Stanislovą Rapolionį ir kitus Lietuvai nusipelniusius veikėjus.

Jogailos universitetą galima laikyti bendru lietuvių ir lenkų universitetu, tiek dėl jo globėjo karaliaus Jogailos, tiek dėl Kęstučio vaikaičio antrojo universiteto rektoriaus Jono Vaidučio (Jan Wajdut), tiek dėl šio Alma Mater reikšmės mokslinant lietuvius. Istorikų duomenimis, iki Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 m. Krokuvos universitete mokėsi apie 700 studentų iš LDK.

Ko gero nesuklydau, Krokuvą pavadindamas dabartinės Lenkijos kultūros sostine. Kalbėdamas čia, jaučiuosi ypatingai įpareigotas. Jaučiu didelę atsakomybę kalbėti prieš tokią garbingą auditoriją. Kita vertus, gilia kultūrine bei akademine dvasia persmelktas miestas bei jo akademinė mokslo širdis – Jogailos universitetas – įpareigoja tam tikram akademiniam konceptualumui ir tuo pačiu suteikia galimybę į kai kuriuos klausimus pažvelgti laisviau ir kūrybiškiau.

Matydamas gilias Krokuvos universiteto sąsajas su Lietuva ir žinodamas, kad Jogailos universitete yra poreikis įsteigti Lietuvos studijų centrą, manau, kad bendradarbiaujant su Lietuvos akademine bendruomene, būtų tikslinga čia įkurti tokį centrą, kuriame Lenkijos ir Lietuvos mokslininkai kartu tyrinėtų Lietuvos istoriją ir kultūrą.

ISTORIJOS PAMOKOS

Kaip žinia, šiemet minime Lietuvos tūkstantmetį, per kurį santykiai, bendradarbiavimas su Lenkija vaidino ypatingai svarbų vaidmenį. Galima būtų ilgai vardinti abi mūsų tautas siejančius istorijos faktus, mūšius, sutartis, šlovingus bei garbės mums nedarančius įvykius.

Yra posakis, kad iš istorijos galima pasimokyti. Iš mūsų šalių bendros istorijos tikrai galime daug ko pasimokyti, nes istorijoje atrasime ir šių dienų mūsų elgsenos ir mąstymo bruožų. Tačiau pirmiausia reikia norėti iš istorijos mokytis.

Turiu sutikti su žinomo Lenkijos politiko ir nusipelniusio Lenkijai ir Europai žmogaus Wladyslawo Bartoszewskio mintimis, kad istorija negali būti neatsakingų žmonių ir politikų rankose, nes tada galima padaryti daug negerų dalykų. Todėl lietuviams ir lenkams kartu atsakingai reikia žiūrėti į mūsų bendrą istorinį ir kultūrinį paveldą, kuris yra unikalus Europoje ir visame pasaulyje. Mano manymu, svarbiausia mūsų santykių istorijoje surasti pozityvius ir vienijančius elementus, dažnai paaiškinančius dabartį, tačiau nevengti kalbėti ir apie nelengvus mūsų šalių istorijos įvykius.

Taigi ko mes galėtume pasimokyti iš bendros istorijos?

Pirmiausia, būti kartu sunkiais mūsų tautoms momentais, – sekant Prancūzijos revoliucijos terminija – solidarumo. Kaip savo kalboje šiame universitete 2000 m. minėjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus: „Lemtingiausiais istorijos momentais Lietuva galėjo pasiremti Lenkija, kaip ir Lenkijai ne sykį reikėjo Lietuvos paramos. Iš pradžių Krėvos, o vėliau ir Liublino unijos padėjo mums išsaugoti savarankiškumą Europos geopolitinių įtampų lauke“.

Ryškiausias pavyzdys, ką gali solidarumo jėga, būtų Žalgirio (Griunvaldo) mūšis, kai jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos, dalyvaujant kitų tautų atstovams, bendrai vadovaujamos Jogailos ir Vytauto, nugalėjo Kryžiuočių ordino riterius. Kitais metais minėsime 600-ąsias šio vieno ryškiausių to meto mūšių Europoje metines. Todėl reikia tinkamai kartu pasirengti paminėti šį europinės reikšmės įvykį.

Liublino unija (1569 m.) neturėjo analogų Europoje. Buvo sukurta laisvanoriška, daugiatautė, multikultūrinė sąjunga, viena didžiausių to meto Europos valstybių – Abiejų Tautų Respublika. Matyt neveltui Popiežius Jonas Paulius II-asis, kuris taip pat buvo Jogailos universiteto bendruomenės narys, 2003 metais Romoje pasakė skambią frazę: „Nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos“, pabrėždamas simbolinę Liublino unijos reikšmę Europos integracijai.

Kaip žinia, ilgą laiką Gegužės 3-osios Konstitucija Lietuvoje buvo vertinama neigiamai, nes gegužės 3 d. akte Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarsi „išnyko“. Tačiau daugelis tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje buvo pamiršę, jog tų pačių 1791 metų spalio 20 d. buvo priimtas Konstitucijos išaiškinimas – „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, pagal kurį aiškiai fiksuotas valstybės dualizmas ir LDK teisės.

1791 m. gegužės 3-osios konstitucija yra pirmoji rašytinė Europoje, antroji (po Amerikos) pasaulyje, – tai mūsų bendras indėlis į Europos modernios politinės minties ir konstitucionalizmo raidą. Nieko stebėtino, juk Lietuva turėjo iškilios teisės kodeksų – Lietuvos Statutų tradiciją, o pirmasis jūsų universiteto rektorius Stanislawas iš Skarbimierzo dar XV a. parašė veikalą „Apie teisingą karą“, kuris šiandien laikomas vienu iš pirmųjų kūrinių apie tarptautinę teisę pasaulyje. Taigi pašalinę „istorines užmarštis“, kartu galime didžiuotis bendru indėliu į Europos teisės lobyną.

Džiugina, kad tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje pradedama žiūrėti į Lenkijos uniją su Lietuva kaip į abipusiai naudingą. Tuo pačiu, Lietuvoje mažėja manančių, kad „Jogaila buvo Lietuvos išdavikas“, o unijos su Lenkija nieko gero Lietuvai nedavė, išskyrus nutautėjimą, polonizaciją ir valstybingumo praradimą. O Lenkijoje vis labiau įvertinama LDK reikšmė Lenkijos karūnai. Šiandien mes, lietuviai, galime didžiuotis, jog kaimyninei Lenkijai davėme vieną geriausių jos karalių – lietuvį Jogailą.

Šiais metais pirmą kartą plačiai kartu minėsime Liublino unijos 440-ąsias metines. Taip pat jau kelintus metus iš eilės minėsime Gegužės 3-osios Konstitucijos metines. Konstitucijos bendras minėjimas yra geras abiejų šalių bendradarbiavimo pavyzdys.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimai XVIII amžiaus pabaigoje ir laisvės praradimai neužgniaužė mūsų tautoms įgimto laisvės ir teisingumo jausmo. Lietuvių ir lenkų sukilimai 1831 m. ir 1863 m. buvo puikūs bendrų kovų pavyzdžiai. Juk toje kovoje ir gimė šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“, kuris atgimė XX amžiaus pabaigoje remiant vieni kitus kovose už laisvę nepriklausomybę ir demokratiją. 1831 m. sukilimas davė lietuvių ir lenkų Žana d‘Ark − grafaitę Emiliją Pliaterytę, kuri sakė, kad „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę − Tėvynei“. Tėvynei, kurią Emilia Platter suvokė kaip Abiejų Tautų Respubliką. Lygiai taip pat, kaip Adomas Mickevičius, didis mūsų abiejų tautų poetas, kuris širdyje turbūt vienodai mylėjo Lenkiją ir Lietuvą, nes kalbėjo ir rašė lenkiškai, bet vieną žinomiausių savo veikalų pradėjo su tokiu nuoširdumu: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie, Ile cię trzeba cenić, ten tylko się dowie, Kto cię stracił”.

Ponai ir ponios,

Lietuviai ir lenkai patyrė sunkius išbandymus istorijos bėgyje.   Nereikia pamiršti, jog XX amžiuje dėl abiejų valstybių tarpukario konflikto bei dėl sekusių nacių ir sovietų okupacijų, suvereniteto praradimo ilgą laiką gyvenome istorijos, pritaikytos nacionalistinės, o vėliau komunistinės ideologijos poreikiams, šešėlyje.

Manau, vertinant mūsų istoriją bei siekiant bendro supratimo, galima ir būtina žengti toliau – įvertinti ir dramatiškus mūsų valstybių santykių laikotarpius. Visada yra geriausia kalbėtis, ką, beje ir daro mūsų šalių istorikai, išsiaiškinti taip vadinamus „sunkius“ klausimus ir nepolitizuojant tų sunkių istorijos momentų, bendrai kurti ateitį, vadovaujantis universaliomis demokratinėmis vertybėmis ir ta šlovinga Abiejų Tautų Respublikos solidarumo tradicija.

Visi puikiai žinome, kad tarpukaryje Vilniaus ir Vilnijos klausimas buvo pagrindinė nesutarimų priežastis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Galime tik konstatuoti, kaip greitai dvi tautos, net keturis šimtmečius gyvenusios kartu, atsidūrė priešpriešoje. Išorės jėgos taip pat tam turėjo nemažai įtakos.  

Žinomas tarpukario Lietuvos intelektualas ir mokslininkas, garsios Lietuvoje ir Lenkijoje Romerių giminės atstovas Mykolas Romeris (Michal Romer) savo laiške Lenkijos valstybės vadovui Jozefui Pilsudskiui rašė, kad „Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė, jis yra ir jos drama. O Lenkijai, kuri įgyvendina Vilniaus įjungimą, kaip savo tautinę dalelę, Vilnius nėra sostinė. Vilnius jai yra tai, kas Liublinas, Poznanė.“

Šie M. Romerio žodžiai geriausiai iliustruoja tą dramą, su kuria susidūrė 1918 m. atgavusi laisvę Lietuvos valstybė. Noriu pastebėti, kad ir Jozefas Pilsudskis labai gerai suprato lietuvių skausmą praradus Vilnių. 1922 m. balandžio 20 d. pasakytoje kalboje Vilniuje J. Pilsudskis teigė, kad „šiandien, didžiojo lenkiško triumfo dieną, negaliu neištiesti už mus skiriančio kordono rankos tiems Kaune, kuriems tikriausiai mūsų triumfo diena yra pralaimėjimo ir gedulo diena.“     

Vilniaus ir Vilnijos užėmimas 1920 metais išties dešimtmečiams aptemdė mūsų valstybių santykius. Istorijos nepakeisi, ir šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostę mūsų valstybių santykiai, o gal ir mūsų regiono ar net Europos vystimasis, jeigu lietuviai ir lenkai būtų taikiai sutarę 1918-1920 metais.

Kalbant apie Vilniaus pamoką, galime tik išmokti ją ir nebekartoti klaidų – jėgos ir ultimatumų kalbos. Kalbėdamas šia tema ir būdamas šiame universitete, negaliu neprisiminti šio universiteto auklėtinio Juozo Albino Herbačiausko (lenk. Józef Albin Herbaczewski), kurio kapą ketinu aplankyti po šios paskaitos. J. A. Herbačiauskas, kilęs iš lietuvės ir lenko šeimos, žymus to meto lietuvių rašytojas, ir visuomenės veikėjas, vienareikšmiškai pasisakydamas už Lietuvos nepriklausomybę kartu buvo ir sąjungos su Lenkija šalininkas. „Istorinė lenkų misija Lietuvoje, mano supratimu, yra ne lietuvių ir baltarusių valdymas, o pagalba toms tautoms“. „Tautų tolerancija – tai bendras geriausių Europos vyrų tikslas...“ J. A. Herbačiauskas save greičiausiai traktavo kaip žmogų, kurio uždavinys – sutaikyti abi tautas.

Reikia pažymėti, kad ir šiandienos mūsų tautų santykius dažnai įtakoja XX a. pradžios laikotarpiu susiformavę stereotipai: lenkiškumo prieštara lietuvybei ir atvirkščiai. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad mūsų šalių ir tautų santykiai grindžiami ne Lietuvos ir Lenkijos valstybių bendradarbiavimo poreikiu, bet susiaurėja iki Punsko ir Seinų ar Šalčininkų lygmens problemų sprendimo.

Be jokios abejonės, spręstinų klausimų, susijusių su šiuose regionuose gyvenančiais lietuviais ir lenkais, yra ir juos reikia spręsti rimtai ir atsakingai. Tačiau pabandykime truputį atsiriboti nuo šių siaurų stereotipų ir vėl pamatysime mūsų tautas jungiantį bendrumą. O iliustruoti tai galėčiau vienu mano šeimos epizodu. Kartą pas mane Lietuvoje svečiavosi mano draugas lenkas, kurį aš nusivežiau pas Ukmergėje gyvenantį savo senelį Adomą, buvusį Sibiro tremtinį. Senosios lietuvių dvarininkų kartos atstovą, puikiai kalbantį ir lenkiškai. Pabendravę bei kartu lenkiškai pasimeldę jie abu apsiverkė, o mano draugas pasakė, kad pirmą kartą, keliaudamas po Lietuvą, sutiko tikrą lenką. Mano senelis buvo tai, kas dar vadinama „szlachta litewska“ (arba starolitvinai). Jis buvo atstovas Lietuvos, kuri buvo įvairiakalbė, įvairiakilmė, daugiakonfesinė, kuri sukūrė Vilnių ir kuri lietuvybę suvokė pagal aiškiai apibrėžtus kriterijus – tikėti laisve, remtis statutu, pripažinti Lietuvos ir Lenkijos uniją. Šis epizodas rodo, kad Lietuvos istorijos negalima nacionalizuoti. Kaip, beje, ir Lenkijos istorijos.

Po 1918 metų, susikūrus nacionalinėms Lenkijos ir Lietuvos valstybėms iš šios senosios LDK tradicijas, nešančios bajorijos formavosi dvi skirtingos, nors ir labai artimos, nacionalinės savimonės – takoskyra kartais ėjo net per šeimas: užteks paminėti žemaičių bajorus Narutavičius (Gabriel Narutowicz tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius buvo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 metų akto signataras).

Gerbiami ponai ir ponios, mieli studentai,

Šiais metais minėsime antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines. Kartu minėsime ir 70-ąsias Lenkijos karių ir karininkų internavimo Lietuvoje metines. Apie 14 tūkstančių karių 1939 metų rugsėjo mėnesį, fronto linijai judant i rytus, pasitraukė į kaimyninę Lietuvą, kurioje jiems buvo suteiktas draugiškas prieglobstis. O reikia prisiminti, kad dar neseniai abi valstybės buvo labai priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu. Internavimas Lietuvoje lenkų karius ir karininkus išgelbėjo nuo bendrapiliečių Katynėje likimo.

Vėlesni įvykiai vėlgi pažymėti bendrumu ir solidarumu kovojant už laisvę: ilgiausiai regione trukusi partizanų kova Lietuvoje ir Lietuvos bei Lenkijos partizanų bendradarbiavimas, kiti lūžiniai istorijos momentai.

Lecho Walęsos įskelta laisvės kibirkštis lengvai įžiebė ugnį ir Lietuvoje, nes laužas jau buvo sukrautas. „Solidarumo“ judėjimas buvo pavyzdys ir paskata atsirasti Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje. Tada Lenkija apskritai lietuviams buvo tas nedidelis langelis į laisvesnį pasaulį. Netgi cenzūruojamas lenkų radijas, televizija, spauda, knygos parodė platesnes galimybes. Nepamirštama ir neįkainojama Solidarumo parama Sąjūdžiui 1988-89 metais. Lenkų parama Lietuvos nepriklausomybei bei lenkiškos vėliavos prie Lietuvos parlamento 1991 m. sausio 13 d. – dar vienas bendros mūsų tautų kovos už laisvę pavyzdys.

„Solidarumas“ savo veiklą pradėjo gerokai anksčiau, bet Sąjūdis kilo sunkesnėmis sąlygomis – okupuotoje šalyje. Esu tikras, kad ponas Walęsa ir jo pasekėjai puikiai suprato lietuviško Sąjūdžio TSRS viduje atliekamo išsivaduojamojo darbo reikšmę. Lietuviai iš vidaus ardė pamatus tvirtovės, iš kurios įtakos zonos bandė pasprukti lenkai.

Panašų gestą iš Lenkijos pusės matėme ir šiai jau įstojus, o Lietuvai dar tebebandant įstoti į NATO, kai Varšuva uoliai atstovavo Vilniaus interesus.

Paradoksalu, tačiau stipri Lietuva visada buvo stiprios Lenkijos pagrindas. Kalbant tarptautinių santykių teorijos terminais galima sakyti, kad jos laikėsi galios pusiausvyros principo, kai turėti šalia stiprų kaimyną buvo privalumas. Kaimyno nelikus, grėsė didžiulių jėgų pavojus.

DABARTIES KOMPLEKSAI

Tačiau apžvelgę mūsų bendrą  ir turtingą istorinę praeitį, jos eigoje pasireiškusį abiejų tautų solidarumą, turime pripažinti, kad šiandien lenkai apie lietuvius žino nedaug. Tai galima paaiškinti dar sovietmečio laikais atsiradusiu vakuumu, nes tada dauguma lenkų rytinėje kaimynystėje matė uždarą nuo pasaulio Sovietų Sąjungą, o ne Lietuvą.

Dabar į Lietuvą atvykstantys turistai iš Lenkijos daugiausia lankosi tam tikrose „salelėse“ Vilniuje: Rasų kapinėse, Aušros vartuose, Trakų pilyje ir Druskininkų gydyklose. Dažnai kitos vietos, kurios ne mažiau svarbios siekiant pažinti Lietuvos istoriją bei dabartį, aplenkiamos. Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad dažnam lietuviui Lenkija yra taip pat tik tranzitinė valstybė pakeliui į kitas Europos šalis bei miestus.

Turint omenyje tai, kokį unikalų ir didingą palikimą kartu sukūrė mūsų tautos, turime juo didžiuotis, o ne stengtis nuo jo pabėgti.

Pastaruoju metu pavyko kiek suaktyvinti jaunimo bendradarbiavimą, tam įkurtas jaunimo mainų fondas, bet vis dėlto kartais nebejaučiame to mus siejančio bendrumo.

Manau, kad jausti atsakomybę dėl šios situacijos turime visi – tiek lenkai, tiek ir lietuviai, Taigi, kas būtina ir ką galima nuveikti, norint pakeisti esamą padėtį?

Tautas jungiančios prasmės negali būti sukurtos administraciniu būdu. Politinis lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas lenkia kultūrinį bendradarbiavimą, nors ir politikai dar turi daug kur padirbėti. Tik ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas bei paprastų žmonių tarpusavio kontaktai leistų sukurti kažką apčiuopiamai bendresnio tarp lietuvių ir lenkų.

Jau įrodėme, kad vieni ir kiti mokame kovoti už laisvę. Dabar iškyla naujas sudėtingas klausimas - ar turėdami laisvę mes įdomūs ir reikalingi vieni kitiems ir mūsų partneriams Europos Sąjungoje ir NATO?

Turėdami tokią turtingą bendrą istorinę ir valstybingumo tradiciją, ar mes sugebame ją pateikti ir tinkamai išnaudoti Briuselyje ir Europos Parlamente. Tai juk galėtų būti neįkainuojama mūsų šalių vizitinė kortelėje šių dienų Europoje.  

Taigi, kaip szlachta litewska anūkas, sakau, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai negali apsiriboti tik institucijų santykiais, politiniais lozungais ir principais. Reikalinga „žmonių diplomatija“. Mūsų ateities santykius nulems paprasti, tarpusavyje bendraujantys žmonės, jų darbai, kūryba. Kiekviena tauta gyvuoja savosios kultūros kūriniuose, ir kol mes neskirsime didesnio dėmesio dabartinės lenkų ir lietuvių kultūros kūriniams bei jų propagavimui, tol mes, politikai, būsime padarę tik pusę darbo, o gal net mažiau. Gyvename prisiminimais, bet nekuriame tvirtesnių kultūrinio bendrumo pagrindų ateičiai arba juos kuriame silpnai. Kultūros srityje mus valdo per šimtmečius sukauptos žinios ir įsitikinimai. Mus valdo tam tikro sąmonės kultūrinio įpročio valdžia. Tai ne politinė valdžia, tačiau nėra abejonės, kad ji daro įtaką politikai.

Žinau, kad Lietuvos ir Lenkijos premjerai jau yra sutarę inicijuoti Lietuvos ir Lenkijos intelektualų forumą, kuris turėtų suburti iškilius mūsų šalių vyrus ir moteris ir padėtų politikams nustatyti mūsų šalių bendradarbiavimo viziją ir konkrečius veiksmus, kad pavyktų labiau suartinti mūsų tautas.

Kaip sakoma, konkretūs žmonės kuria istoriją. Juk ne taip seniai Lietuvoje niekas neminėjo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos, bei ją papildančio spalio 20 d. „Abiejų tautų įžado“, kuriame, beje buvo įtvirtinta pirmininkavimo pagrindinėse valstybės institucijose rotacija – „vienodą laikotarpį iš eilės pirmininkaus vieną kartą Lietuva, kitą kartą – Karūna”. Galima būtų minėtą intelektualų forumą kasmet rotacine tvarka rengti Vilniuje, Krokuvoje ir kituose Lietuvos ir Lenkijos miestuose.

Mieli Krokuvos gyventojai,

Savo kalboje pagrindinį dėmesį skyriau Lietuvos ir Lenkijos santykių įvertinimui per istorinę prizmę. Tačiau negaliu trumpai nepaminėti šių pagrindinių iššūkių Lietuvai ir  Lenkijai.

Juokaujant, jeigu per jau minėtą sostinių rotacijos prizmę pažvelgtume į šiandienos kitos Sąjungos, t.y. Europos Sąjungos realijas, Lietuvos ir Lenkijos pirmininkavimo ES datos – Lenkija pirmininkaus ES 2011 m., o Lietuva – 2013 m. kaip tik bus puiki proga vėl išbandyti Lietuvos ir Lenkijos rotacijos principą (Vilnius po dvejų metų perims estafetę iš Varšuvos ir galės tęsti jos pradėtus darbus).

Be to, kai 2011 m. Lenkija pirmininkaus ES, Lietuva pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, todėl, jeigu egzistuoja toks dalykas, kaip Europos vairas, tuo metu jis bus Lietuvos ir Lenkijos rankose.

Rytoj, viešėdamas Varšuvoje, aš savo draugui, Lenkijos Užsienio reikalų ministrui Radoslavui Sikorskiui pasiūlysiu kartu suformuluoti pirmininkavimo ES ir ESBO prioritetus, kurie tęstų demokratinį, solidarų ir žmonių lūkesčių paisantį Europos kursą.

Norėčiau, kad  Lietuva ir Lenkija padėtų viena kitai pirmininkavimo ES metu, ir bendrai suformuluotų savo pirmininkavimų prioritetus, kurie būtų svarbūs ir kitoms Europos šalims.

Tikiuosi, kad Lietuva ir Lenkija kartu toliau dirbs užtikrindamos mūsų šalių saugumą Šiaurės Atlanto aljanse. Kolektyvinės gynybos stiprinimas ir taip vadinamų naujų NATO šalių apginamumo didinimas turėtų būti nuolatiniame mūsų dėmesio centre, tuo pačiu aktyviai prisidedant prie gyvybiškai Aljansui svarbių karinių operacijų, tokių kaip Afganistane.

Pastaruoju metu daug kalbama apie energetinį saugumą. Lietuviams ir lenkams reikia solidariai kovoti, kad ES kurtų bendrą energetinio saugumo politiką ir kad Lietuvą ir Lenkiją sujungtų energijos tiltas ir įgyvendintume naujos Ignalinos atominės elektrinės projektą.

Kaip ministras, kuris vienu iš pagrindinių užsienio politikos prioritetų šiandien laiko ekonominę diplomatiją ir investicijų skatinimą, norėčiau, kad mūsų šalių abipusės investicijos ir prekybos apimtys padidėtų ir pasiektų deramą kaimynams lygį. Džiaugiuosi, kad ir dabar PKN Orlen investicija Mažeikiuose, kiek žinau, yra didžiausia Lenkijos investicija užsienyje, o lietuviško „Sanito“ investicija į lenkišką „Jelfą“ yra viena didžiausių Lietuviško kapitalo investicijų užsienyje. Šios investicijos – tai realūs mūsų strateginės partnerystės rezultatai, todėl tikimės, kad jos  išliks, kaip kelrodžiai mūsų verslo lyderystei regione.

Ir pabaigai dar keletas žodžių apie Lietuvos ir Lenkijos santykių dabartį ir ateitį.

Mūsų santykius dabar galima įvardinti kaip geriausius per pastarųjų šimtmečių istoriją, jie gali būti pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms. Juos įvardiname strategine partneryste, kurios pasiekimai yra bendrų parlamentinių, prezidentinių ir tarpvyriausybinių institucijų sukūrimas, o svarbiausia - sėkmingas ES ir NATO narystės siekių išsipildymas.

Tačiau reiktų, kad strateginiais vadinami mūsų šalių santykiai būtų pastebimi ir matomi kitų Europos šalių. Kalbėdami apie dabartį ir ateitį turime suprasti bei parodyti, jog Lietuvos ir Lenkijos glaudūs ryšiai yra vienodai reikalingi abiems valstybėms, ne tik Lietuvai.

Kaip šiais metais Varšuvoje minint kovo 11-ąją pasakė Lenkijos Seimo maršalka Bronislaw Komorowski: „Lietuva ir Lenkija tuo pat metu prarasdavo laisvę, ir tuo pat metu ją atgaudavo“. Taigi ir vėl pasimokykime iš istorijos ir padarykime viską, kad jau niekada nereiktų kartu laisvės prarasti, o po to jos atgaudinėti.  Neabejoju, kad mūsų šalių jaunoji ateitis, kuri, galima sakyti, sėdi Lietuvos ir Lenkijos universitetų auditorijose, o taip pat ir šioje istorinėje Jogailos universiteto auditorijoje, nekartos istorijos klaidų ir naujoje ES vadovausis ta gerąja Abiejų Tautų respublikos solidarumo dvasia.

Ačiū už dėmesį.