Naujienos

Įdomiausias Vilniaus aspektas yra tas, kad „iš pradžių jo nematai, o tada išvysti“. Gali vaikščioti vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis pro mažus jaukius namus ir net nesuvokti, kad esi vietoje, kur anksčiau stovėjo žydų getas. Taip, jis šen bei ten įamžintas ženklu, bet jei nežinai, ko ieškoti, nieko ir nepamatysi. O jei žinai, ko ieškoti, tau atsiveria visas pasaulis.

Vilnius nėra toks, koks atrodo, netgi jo vardas. Šis legendinis miestas vadintas Vilna, Wilno, Vilne – kad ir kaip rašytum ar tartum – buvo žydų dvasingumo ir mokslo vieta. Čia gyvenę mokslininkai ir religiniai vadovai buvo tokie svarbūs žydų gyvenimui, kad Vilnius buvo pramintas „Šiaurės Jeruzale“. Napoleonas, sužavėtas miesto dvasios ir energingo religinio gyvenimo, turbūt pirmasis jį deramai įvertino.

Apsilankymas Vilniuje gali būti žavinga patirtis.

Mažas ir stilingas miestas gali pasigirti viduramžių pilimi, intriguojančia senojo pasaulio architektūra, aukšto lygio koncertais ir baleto spektakliais, įvairiais restoranais ir viešbučiais bet kuriai kišenei.

Jis užsitarnavo UNESCO pasaulio paveldo ir 2009-ųjų Europos kultūros sostinės vardą. Tačiau Vilnius turi paslapčių. Prasibrovus pro viršutinius sluoksnius, pažvelgus į praeitį, pagauna įkvėpimas.

Be išblukusių hebrajiškų raidžių ant geto pastatų, čia yra ir daugiau nuostabių pėdsakų. Žydai čia kėlėsi nuo viduramžių. Iki XVIII amžiaus jų skaičius ir įtaka tapo svarbia miesto dalimi. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė daugiau nei trečdalį miestiečių.

Tada visa šalis, rodos, dingo 50 metų už Geležinės uždangos. Ji pirmoji 1990-aisiais atsiskyrė nuo SSRS. Tuo metu didžioji jos žydų gyventojų dalis jau buvo dingusi.

Kai kurie iš jų išvyko į Izraelį, pavyzdžiui, litvakų Benjamino Netanyahu (dabartinis premjeras) ir Ehudo Barako (įtakingas Izraelio politikas, buvęs aukštas karininkas) šeimos. Dabartinis Izraelio prezidentas Shimonas Peresas gyveno už šimto kilometrų nuo Vilniaus.

Prieš karą čia buvo šimtas sinagogų ir studijų centrų.

Prieš penkiolika metų daugiabučiame name atsidarė Chabad Lubavitč centras. Mieste teliko viena sinagoga – Vilniaus choralinė sinagoga, pačioje geto širdyje. Šį mauritaniško stiliaus pastatą, puoštą mėlynais hebrajiškais rašmenimis, 1894 metais pastatė pažangių pažiūrų kongregacija. Ji leido skambėti muzikai, todėl sinagoga ir pavadinta choraline.

Kai aš joje apsilankiau per šabą, iš pradžių buvo susirinkę tiek mažai žmonių, kad nuspręsta apeigas rengti mažoje šoninėje koplyčioje. Atrodė, kad bus sunku surinkti minjaną. Bet rabinas Chaimas Burnsteinas, važinėjantis tarp Vilniaus ir Izraelio, man pasakė, kad jie visada surenka minjaną ir rengia apeigas tris kartus per dieną. „Vilniaus žydai neturi tvirtų šaknų, - tarė jis. - Bet jie turi stiprų žydiškosios tapatybės jausmą“.

Likus vos kelioms minutėms iki apeigų pradžios, padėtis pasikeitė. Vietinis turistų gidas Julikas Gurevičius atsivedė grupę jaunų rusų, kad galėtų parodyti ir papasakoti apie šią žavingą sinagogą debesimis išpieštais skliautais.

Lankytojai panoro pasilikti apeigoms, taigi visi persikėlėme į pagrindinę šventovę.

Aš, kaip moteris, buvau pasodinta šone už nėriniuotos užuolaidos pirmame aukšte. Jaunos rusės susėdo viršuje, išpuoštame balkone, kuris taip pat skirtas moterims. Rusai vyrai meldėsi su vietiniais pirmame aukšte, atsisukę į arką, o vėliau pasisukdami į Jeruzalę. Vėlgi, viskas nėra taip, kaip atrodo. Karo metu sinagoga buvo paversta sandėliu, jos turtą išgrobstė vokiečiai ir lietuviai.

Šiandien jos apstatymas palyginti kuklus.

Finansai yra nuolatinė šios sinagogos problema. Taip pat ir visos trapios žydų bendruomenės, kurią remia Jungtinis paskirstymo komitetas (JDC) ir kelios kitos žydų organizacijos. Kaip paaiškina Lietuvos žydų bendruomenės vadas Simonas Gurevičius, „prieš krizę turėjome 50 šeimų, o dabar – daugiau nei 150 jaunų žydų šeimų, kurioms reikia pagalbos“.

Po pamaldų nuėjau į buvusio geto teritoriją. Ji žavinga. Akmenimis grįstos gatvės, nedideli namukai tautodailės motyvais puoštomis langinėmis. Parduotuvių vitrinos pilnos viliojančių kepinių, gintaro ir prabangių lino gaminių, kurie daugiausia skirti miesto svečiams. Likusios parduotuvės – antikvariatai ir meno galerijos.

Vienintelis Vilniaus košerinio maisto restoranas „Kineretas“ pasipuošęs baltomis staltiesėmis.

Vilniaus praeities didybė nustelbia šiandienos prabangą. Kažkada senamiestis buvo išties žydiška vieta. Viena gatvė netgi dabar pavadinta Žydų gatve. Kita pavadinta gerbiamo Vilniaus Gaono, kuris čia gyveno 1720-1797 metais, garbei.

Gaono namas Žydų gatvėje buvo visiškai sugriautas, kaip ir daugelis kitų. Netoliese buvo Samuelio Strashuno biblioteka, garsėjusi žydų mokslo darbais. Šalia buvo ir Didžioji sinagoga, pastatyta 1572-aisiais. Visa tai dabar dingę, likusios tik kelios memorialinės plokštės.

Tačiau svarbiausia tai, kas ant plokštelių neparašyta. Antrojo pasaulinio karo metais į getą buvo suvaryti žydai iš kitų miesto vietų. Žmonės gyveno susigrūdę, kovodami dėl išgyvenimo. Žydų bendruomenė praktiškai buvo suvaryta į kalėjimą, kuriame lengvai plito užkratas. Šie žmonės buvo atkirsti nuo likusio miesto – nuo mokyklų ir kultūros.

Ką jie darė? Žydų bendruomenė atsidarė savo mokyklas, įkūrė medicinos klinikas, subūrė savo orkestrą – ir netgi veikiančią bei knygas skolinančią biblioteką. Buvo kuriamos nesusitaikymo ir vilties dainos (šiandien jas galima vėl išgirsti Vilniaus holokausto muziejuje). Bendruomenė nepalūžo.

Ji išlaikė savo humanizmą ir troškimą gyventi. Aptverta žydų bendruomenė kūrė, gyveno, mokėsi, mokė ir išliko – iki tam tikro momento.

Visoje geto teritorijoje galima išvysti žymių žydų kilmės vilniečių skulptūra, pastatytas per pastaruosius keletą metų.

Vienoje vietoje stovi skulptūra daktarui Zemahui Shabadui, bendruomenės lyderiui, kuris, be viso kito, įkūrė Sveikatos apsaugos draugiją (TOZ), kuri teikė medicininę pagalbą neturtingiesiems. Kita skulptūra skirta rašytojui Romainui Gary, kuris čia gyveno prieš persikraustydamas į Prancūziją. (Keista, bet Vilniuje stovi ir roko žvaigždės Franko Zappos paminklas, nors jis niekaip nesusijęs su miestu. Vilniečiams jis taip patiko, kad nusprendė jį pagerbti.)

Dar daugiau istorijos atsiskleidžia mažame žaliame namuke. Šiame kukliame pastate veikia holokausto muziejus. Ant sienų kabančios nuotraukos primena apie talentingus ir žymius Vilniaus žmones: smuikininką Jaschą Heifetzą, tapytoją Chaimą Soutine'ą ir skulptorių Jacques'ą Lifschitzą. Iškilus tapytojas Samuelis Bakas gete buvo tik berniukas.

Būtent čia įsikūrė Žydų mokslo institutas YIVO, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos saugykla. Dabar jo būstinė perkelta į Niujorką.

Dokumentuose pristatomi tiesmuki faktai. Jie stulbinantys. Vokiečių ataskaitoje surašyti kiekvienoje šalyje nužudytų žydų skaičiai. Prieš karą Lietuvoje buvo 220 tūkst. žydų, po jo – 3,5 tūkstančio. Šiandien, pasak žydų bendruomenės atstovų, visoje Lietuvoje gyvena 5 tūkst. žydų, 3,5 tūkst iš jų – Vilniuje.

Toks pats svarbus yra Tolerancijos muziejus, dar vadinamas Vilniaus Gaono muziejumi. Pastatas išlikęs iš XIX amžiaus. Jo istorija atspindi ir žydų gyvenimo čia istoriją. Iš pradžių čia veikė sriubos virtuvė vargšams – nes žydų bendruomenė visada rūpinosi savo nariais. Vėliau pastatas virto nedidele išskirtine koncertų sale – koncertai čia gali būti rengiami ir šiandien. Per pastaruosius 20 metų pastatas buvo gražiai restauruotas.

Šiandien jo stiklas ir žvilgančios grindys kuria estetišką foną žydų kultūros muziejui. Negali nesididžiuoti, matydama, ką žydai sukūrė savo dvasiniam ir kasdieniam gyvenimui.

Stulbinančiai gražios sidabrinės Toros lazdelės, spalvingai išpieštos medinės lentelės, didžios spaustuvininkų Rommų šeimos daiktai ir daugybė kitų eksponatų primena apie turtingą žydų mokslo ir dvasingumo centrą, kokiu 600 metų buvo Vilnius. Žinoma, miestą didžiu darė ne tik daiktai, bet ir žmonės.

Deja, daugybė mirčių Vilniaus gete buvo tik pirmoji stadija. Viena iš gražiausių miesto vietų tapo pačia bjauriausia.

Vilnių supa pušų miškai – ramūs, tylūs, labai vešlūs. Tokie gražūs, kad kino kūrėjai čia filmuoja lauko scenas. Bet į vieną iš šių miškų, Panerius, žydus vežė naciai. Kai kuriuos sušaudė iš karto ir suvertė į mirties griovius. Kiti buvo verčiami išnešti kūnus. Išžudyta daugiau nei 70 tūkst. žydų. Apie šiuos baisumus liudija dideli marmuriniai paminklai.

Prie pat paminklų stovi nedidelis muziejus. Jo ekspozicija pamokanti ir siaubinga. Aukų batai, nuotraukos, drabužiai, tefilinai, dokumentų liekanos. Vienoje vietoje pasakojama istorija apie kalinius, kurie kasė tunelį, kad pabėgtų nuo vokiečių. Šiurpūs, neįtikėtini pasakojimai – tokie kaip šis, vadinamas degiko brigados pabėgimas – vis dar renkami ir tyrinėjami.

Vilniaus istorija išblaivo, suspaudžia širdį ir įkvepia drąsos. Nors daug kas prarasta, nuvykus į „Šiaurės Jeruzalę“ vis dar galima atrasti nemažai turtų.

Norma Davidoff Shulman (“The Jerusalem Post”)